Full text of "Kristaus sekimas"

See other formats

TOMAS KEMPIETIS 


KRISTAUS SEKIMAS 


Iš prancūzų kalbos vertė 
O. LABANAUSKAITĖ 


IMMACULATA 


Nihil obstat 


Stasys Yla, 
Censor librorum 


Imprimatur 


John J. Reilly, V.G., 
Administrator Dioecesis 
Norvicensis, 

die 30 Januarii 1960 


Tretysis leidimas 


Kalbos žiūrėjo L. Dambriūnas 

Išleido Nek. Pr. Marijos Seserys 

Spaudė Immaculata Press 
Putnam, Connecticut 


PIRMOJI KNYGA 


Nurodymai naudingi dvasiniam gyvenimui 


I SKYRIUS 


KRISTAUS SEKIMAS IR PASAULIO 
TUŠTYBĖS NIEKINIMAS 


l. Kas mane seka, nevaikščioja tamsy- 
bėje (Jon. 8, 12), sako Viešpats. Tai yra Kris- 
taus žodžiai, kuriais jis mus ragina sekti Jo 
elgesiu ir gyvenimu, jei mes norime būti 
tikrai apšviesti ir laisvi nuo kiekvieno šir- 
dies aklumo. 

Tad Jėzaus Kristaus gyvenimo apmąsty- 
mas tebūna svarbiausias mūsų rūpestis. 


2. Jėzaus mokslas viršija kiekvieną 
šventųjų mokslą; kas turėtų Jo dvasios, ras- 
tų paslėptą maną. 

Tačiau daugelį Evangelijos klausymas 
neuždega, nes jie maža turi Kristaus dva- 


sios. . 
Kas nori tobulai suprasti Kristaus žo- 


9. 


džius, turi savo gyvenimą derinti prie Jė- 
zūus gyvenimo. 


3. Ką tau padės gilus protavimas apie 
Švenčiausiąją Trejybę, jei nesi nusižeminęs 
ir dėl to nepatinki Švenč. Trejybei? 

Ne gražūs ir skambūs žodžiai daro žmo- 
gų teisų ir šventą, bet Dievui brangus yra 
skaistus gyvenimas. 

Verčiau yra jausti gailestį Dievą įžeidus, 
negu mokėti jį žodžiais išreikšti. 

Ką tau padės, jei žinosi visą šv. Raštą ir 
visų filosofų išmintį, bet neturėsi Dievo mei- 
lės ir Jo malonės? 

Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė (Eccl. 
1, 2), išskyrus mylėti Dievą ir Jam vienam 
tarnauti. 

Aukščiausia išmintis yra. siekti dangaus, 
paniekinant pasaulį. 


4. Tuštybė tad rinkti nykstančius tur- 
tus ir jais viltis (pasitikėti). 

Tuštybė yra siekti garbės ir aukštų vietų. 

Tuštybė yra pataikauti kūnui ir ieškoti 
to, kas yra griežčiausiai draudžiama. 

Tuštybė norėti ilgai gyventi, o nesirūpin- 
ti gerai gyventi. 


10 


> 


Tuštybė yra rūpintis tik šiuo gyvenimu, 
o nesidomėti amžinaisiais dalykais. 

Tuštybė prisirišti prie greit praeinančių 
dalykų, o nesiveržti prie džiaugsmo, kuris 
tveria amžinai. 

5. Dažnai prisimink šį išminčiaus pasa- 
kymą: Akis niekad nepasisotina tuo, ką ma- 
to, ir ausis neprisipildo tuo, ką girdi (Eccl. 1, 
8). 

Stenkis tad išlaisvinti savo širdį nuo re- 
gimųjų dalykų meilės ir ją pripildyti neregi- 
mųjų dalykų meile. 

Nes tie, kurie seka savo jausmais, sute- 
pa savo sielą ir netenka Dievo malonės. 


II SKYRIUS 


KUKLUS SAVES VERTINIMAS 


1. Kiekvienas žmogus stengiasi vis dau- 
giau žinoti, bet kas iš mokslo be Dievo bai- 
mės. 

Kuklus kaimietis, tamaująs Dievui, yra, 
be abejo, daug vertesnis už išdidų filosofą, 


11 


kuris, užmiršęs save, studijuoja žvaigždžių 
takus. 

Kuris save gerai pažįsta, tas nesiaukšti- 
na ir nesigėri kitų jam teikiamais pagyri- 
mais. 

Nors ir pažinčiau visą pasaulio mokslą, 
bet neturėčiau meilės, ką tas mokslas man 
padėtų akivaizdoj Dievo, kuris mane teis 
pagal mano darbus? 


2. Tad tramdyk savo perdaug didelį 
norą žinoti, nes tai labai blaško ir apgauna. 

Mokytieji mėgsta rodytis ir būti laikomi 
išmintingais. 

Yra daug dalykų, kurie maža arba visai 
nieko nereiškia sielai; ir neprotingas yra 
tas, kuris užsiima dalykais, neturinčiais 
reikšmės jo išganymui. 

Žodžių gausumas nepasotina sielos, bet 
šventūs gyvenimas ir gryna sąžinė teikia 
širdžiai ramumo ir pasitikėjimo Dievu. 

3. Juo daugiau ir geriau žinai, juo 
griežčiau būsi teisiamas, jei švenčiau negy- 
vensi. 

Nesididžiuok turimu mokslu ar meno ta- 


12 


lentu, bet būk rūpestingas juos naudoda- 
mas. 

Jei manaisi daug ir gerai žinąs, atsimink, 
kad tai yra maža, palyginus su tuo, ko ne- 
žinai. 

Nesididžiuok, bet bijok (Rom. 11, 20), ge- 
riau prisipažink savo nežinojimą. 

Kodėl manaisi mokytesnis esąs už kitus, 
kai yra tiek daug už tave mokytesnių ir la- 
biau Dievo įstatymą žinančių? 

Ar nori ką nors naudingo sau žinoti? Pa- 
mėk gyventi nežinomas ir būti nieku laiko- 
mas. 


4. Aukščiausias ir naudingiausias moks- 
las yra tikras savęs pažinimas ir savęs ne- 
aukštinimas. 

Didelė išmintis ir didelis tobulumas nie- 
ko sau nepriskirti ir apie kitus gerai manyti. 

Kada matai savo artimą darant klaidą, 
net didelę klaidą, nemanyk esąs geresnis 
už jį, nes nežinai, kiek ilgai ištversi gerame. 

Mes esame labai silpni, bet nemanyki- 
me, kad yra kas nors silpnesnis už mus. 


13 


II SKYRIUS 


TiESOS MOKSLAS 


1. Laimingas tas, kurį moko pati tiesa 
ne praeinančiais vaizdais ir žodžiais, bet ro- 
dydamasi tokia, kokia ji yra. 

Mūsų protas ir mūsų jausmai maža ma- 
to ir mus dažnai apgauna. 

Ką mums padės tie subtilūs ginčai apie 
paslėptus ir nereikšmingus dalykus, jei teis- 
mo dieną niekas mums neprikiš jų nežino- 
jimo? 

Labai neišmintinga apleisti naudingus 
ir reikalingus dalykus, kad smalsiai domė- 
tumės tais, kurie yra kenksmingi. Mes turi- 
me akis, bet nematome. 

2. Ką mums padės žinoti gimines ir rū- 
šis? 

Tas, kam kalba amžinasis Žodis, yra 
laisvas nuo kitų nuomonės. 

Viskas kyla iš to vienintelio Žodžio; iš 
Jo kyla kiekvienas žodis, Jis yra jo pradžia 
ir Jis kalba mumyse. 

Be To nėra jokio supratimo, be Jo joks 
sprendimas nėra teisus. 


14 


Tas, kuriam tik šis vienas dalykas su- 
daro viską, kuris viską veda iš šio vieno da- 
lyko ir jame viską mato, bus stiprus ir tu- 
rės ramybės Dievuje. 

O Tiesa, kuri esi Dievas, padaryk, kad 
aš būčiau viena su Tavimi amžinoje mei- 
lėje! 

Dažnai aš nenoriu nei skaityti, nei klau- 
syti, nes Tavy randu viską, ko noriu ir gei- 
džiu. 

Tegul nutyla visi mokytieji, tegul tyli 
prieš Tave visi tvariniai, tik Tu vienas man 
kalbėk. 


3. Juo labiau žmogus susikaupia savy 
ir išsilaisvina nuo išorinių dalykų, juo la- 
kesnė pasidaro jo dvasia ir kyla aukštyn be 
jokių pastangų, nes jis gauna iš aukšto sa- 
vo protui šviesos. 

Tyra, paprasta ir gerame pastovi siela 
neišsiblaško net būdama užsiėmusi dauge- 
liu darbų, nes ji viską daro Dievui pagar- 
binti ir niekur neieško savęs. 

Kas gi, pagaliau, labiau vargina ir ne- 
ramina, jei ne nesutvarkyti širdies palinki- 
mai? 


15 


4. Tikrai geras ir dievotas žmogus el- 
giasi pagal savo vidinį nusistatymą: savo 
veiksmais jis seka ne klaidingus palinki- 
mus, bet juos palenkia proto kontrolei. 

Kas gi stipriau kovoja, jei ne tas, kuris 
dirba savęs nugalėjimui? 

Vienintelis mūsų darbas turėtų būti: ko- 
voti prieš mus pačius, kiekvieną dieną tap- 
ti vis stipresniu prieš save, kiekvieną dieną 
daryti pažangos gerame. 

Šiame gyvenime kiekvienas tobulumas 
turi netobulumų priemaišų; mes viską ma- 
tome tik lyg per miglas. 

Kuklus savęs pažinimas yra tikresnis 
kelias į Dievą, negu gilūs moksliniai tyrinė- 
jimai. 

Tai nereiškia, kad reikia peikti mokslą 
ar paprastą daiktų pažinimą, nes mokslas 
yra geras savyje ir Dievo nustatytoje tvar- 
koje; tik visada reikia atiduoti pirmenybę 
grynai sąžinei ir šventam gyvenimui. 

Bet kadangi daugumas labiau rūpinasi 
žinoti, negu gerai gyventi, užtat dažnai su- 
klysta ir turi maža arba jokios naudos iš 
savo darbo vaisių. 


16 


5. O, jeigu jie su tokiu pat užsidegimu 
naikintų savo ydas ir ugdytų dorybes, su 
kokiu užsidegimu jie užsiiminėja bergž- 
džiais klausimais, nebūtų tiek blogio ir pa- 
piktinimo tautose ir tiek palaidumo vienuo- 
lynuose. 

Deja, teismo dieną niekas mūsų nepa- 
klaus, ką mes skaitėme, bet ką mes pada- 
rėme; nepaklaus, ar mes gerai kalbėjome, 
bet ar gerai gyvenome. 

Pasakykite man, kur šiandien tie moky- 
tieji ir tie išminčiai, kuriuos jūs pažinote ir 
kurie buvo garsūs savo mokslais. 

Šiandien jau kiti užima jų vietas, ir aš 
abejoju, ar jie nors pagalvoja apie anuos 
savo pirmatakus. 

Gyvendami jie manėsi ką nors reiškią, 
o dabar apie juos niekas net nekalba. 

O, kaip greitai praeina pasaulio garbė! 
Duok, Dieve, kad jų gyvenimas būtų atiti- 
kęs jų mokslą, tada jie ne veliui būtų buvę 
skaitę ir mokęsi. 

O kiek yra tokių, kurie žuvo per savo 
klaidingą mokslą, užmiršdami Dievo tarny- 
bą! 


17 


Kadangi jie labiau mėgo būti išdidūs ne- 
gu nusižeminę, jie suklydo savo mintyse. 

Tik tas yra tikrai didis, kuris turi didelę 
meilę. 

Tik tas yra tikrai didis, kuris yra mažas 
pats savo akyse ir kuriam pasaulio garbė 
yra tik menkniekis. 

Tik tas yra tikrai išmintingas, kuris Kris- 
tui laimėti visus šios žemės dalykus laiko 
purvu (Pilyp. 3, 8). 

Tas turi tikrą mokslą, kuris pildo Dievo 
valią, o atsisako savosios. 


IV SKYRIUS 


NUMATYMAS VEIKSMUOSE 


1. Nereikia tikėti kiekvienu žodžiu ar 
paklusti kiekvienam savo vidaus kuždėji- 
mui, bet reikia pagalovti atidžiai ir išmin- 
tingai, kokia apie tą dalyką yra Dievo min- 
tis. 

Deja, mes taip esame silpni, kad apie 
kitus daug lengviau manome ir kalbame 
blogai, negu gerai. 


18 


Tačiau tobuli žmonės lengvai netiki tam, 
ką jie girdi, nes jie žino žmones esant silp- 
nus, palinkusius į bloga ir lengvapėdžius 
savo kalbose. 


2. Didelė yra išmintis neveikti skubiai 
ir nesilaikyti užsispyrus savo nuomonės. 

Taip pat yra išmintinga netikėti be ato- 
dairos visu tuo, ką žmonės kalba, o išgir- 
dus ir patikėjus nepaskubėti tuojau kitiems 
pasakyti. 

Klausk patarimo išmintingą ir sąžiningą 
žmogų: verčiau duokis vedamas išmintin- 
gesnio už save, negu sek savo paties nusi- 
statymą. 

Geras gyvenimas daro žmogų išmintin- 
gą Dievo akyse ir duoda jam didelį patyri- 
mą. 

Juo labiau būsi pasižeminęs ir atsidavęs 
Dievui, tuo būsi išmintingesnis ir ramesnis 
dvasia. 


19 


V SKYRIUS 


ŠV. RAŠTO SKAITYMAS 


1. Šv. Rašte reikia ieškoti tiesos, o ne 
iškalbos. 

Visas šv. Raštas reikia skaityti ta pačia 
dvasia, kuria jis yra padiktuotas. 

Jame labiau reikia ieškoti to, kas nau- 
dinga, o ne kalbos gražumo. 

Mes taip pat turime skaityti paprasto ir 
dievoto turinio knygas, kaip skaitome gi- 
laus turinio knygas. 

Nenusistatyk iš anksto prieš autorių; ne- 
siteirauk, daug ar maža jis turi mokslo, bet 
skaityk dėl grynos tiesos meilės. 

Vertink tai, kas tau sakoma, bet nežiū- 
rėk, kas sako. 

2. Žmonės praeina, bet Viešpaties tiesa 
tveria amžinai (Ps. 38, 7; 116, 2). 

Dievas mums kalba įvairiais būdais ir 
per įvairius asmenis. 

Skaitant šv. Raštą dažnai mums kliudo 
mūsų smalsumas, nes mes norime viską iš- 
tirti ir suprasti, tuo tarpu kad viską reikėtų 
priimti paprastai. 


20 


Jei iš šv. Rašto skaitymo nori turėti nau- 
dos, skaityk jį nuolankiai, paprastai, tikė- 
damas ir negudragalviaudamas, 

Noriai klauskis šventųjų, širdies tylumoj 
klausykis jų kalbos ir neniekink senųjų au- 
torių patarimų, nes jie pasakyti ne veltui. 


VI SKYRIUS 


NESUTVARKYTI POLINKIAI 


1. Kai tik žmogus netvarkingai prade- 
da ko nors norėti, tuojau jis pasidaro nera- 
mus. 

Išdidus ir šykštuolis niekad neturi ra- 
mybės; bet neturtingas ir nuolankios dva- 
sios visada yra ramus. 

Žmogus, kuris dar nėra tobulai apsima- 
rinęs, labai greit sugundomas ir suklumpa 
net pačiuose mažiausiuose dalykuose. 

Tam, kurio dvasia dar serga, kurį kūnas 
sunkina ir kuris linkęs į juslinius dalykus, 
labai sunku visiškai išsiskirti su žemiškais 
norais, 

Todėl kai jis atsisako tuos norus paten- 


21 


kinti, jis jūučia liūdesį, ir kai jis kovoja su 
jais, dažnai netenka kantrybės. 

2. Išpildęs tą norą, jis jaučia sąžinės 
graužimą, nes pasidavė aistrai, kuri jam 
atėmė ieškomą ramybę. 

Tik kovojanti su aistromis, o ne joms pa- 
siduodant, įgyjama tikra širdies ramybė. 

Taigi, niekad neviešpataus ramybė šir- 
dy kūniško ir išoriniams dalykams atsida- 
vusio žmogaus — taika myli tik dvasišką ir 
susitelkusį žmogų. 


VII SKYRIUS 


PUIKYBĖS IR TUŠČIOS VILTIES 
VENGIMAS 


1. Neprotingas, kurs pasitiki vien žmo- 
nėmis ir tvariniais. 

Dėl Jėzaus meilės nesigėdink tamauti 
kitiems ir šiame pasaulyje rodytis neturtin- 
gas. 

Nepasitikėk savimi, bet vienu Dievu. 

Daryk, ką gali, o Dievas parems tavo 
gerą valią. 


22 


Nepasitikėk nei savo žinojimu, nei kito 
apsukrumu, bet tik Dievo malone, kuri pa- 
deda nuolankiesiems ir pažemina puikuo- 
lius. 

2. Nesigirk turtais, jeigu jų ir turi, nei 
galingais draugais, bet pasitikėk Dievu, 
kurs duoda viską, net pats save. 

Nesididžiuok jėga ar gražumu savo kū- 
no, kurį menka liga gali sunaikinti, 

Nesigėrėk savo išmintingumu ir savo su- 
gebėjimais, nes gali nepatikti Dievui, ku- 
riam priklauso visa, ką esi gavęs gero iš 
prigimties. 

3. Nelaikyk savęs geresniu už kitus, 
kad Dievas, kuris mato visa, kūs yra žmo- 
guje, nerastų tave blogesnį. 

Nesididžiuok savo gerais darbais, nes 
Dievas sprendžia kitaip, negu žmonės, ir tai, 
kas patinka žmonėms, dažnai nepatinka 
Dievui. 

Jei nori būti kuklus, nemanyk tik save 
vieną esanti gerg. 

Nieko nenustosi manydamas esąs že- 
mesnis už visus, bet daug pralaimėsi ma- 
nydamas esąs aukštesnis nors už vieną. 


23 


Kuklus žmogus naudojasi nuolatine ra- 
mybe, išdidžiojo gi širdį nuolat drasko pa- 
vydas ir pyktis. 


VII SKYRIUS 


PERDAUG ARTIMAS DRAUGAVIMAS 


l. Nebūk atviras visiems be išimties 
(Eccl. 8, 22), bet patikėk savo reikalą tik iš- 
mintingam ir dievobaimingam žmogui. 

Mažai bendrauk su jaunuoliais ir pasau- 
liečiais. 

Nepataikauk turtuoliams ir neieškok di- 
džiūnų draugystės. 

Bendrauk su kukliais, paprastais, dievo- 
tais ir gero elgesio žmonėmis; su jais kalbėk 
tik apie dvasią keliančius dalykus. 

Nesusidėk su jokia moterimi, bet visas 
dorgsiūs užtark pas Dievą. 

Trokšk Dievo it angelų draugystės, o 
venk žmonių draugystės. 


2. Reikia mylėti visus žmones, tačiau 
su nieku artimai nesusidėti. 


24 


Atsitinka, kad žmogus gerbiamas jo as- 
meniškai nepažįstant, bet jį pažinus, nuo- 
monė apie jį pasikeičia. 

Dažnai manome patinką žmonėms savo 
dideliu susiartinimu su jais, tačiau per tą 
savo susiartinimą mes pradedame jiems ne- 
patikti, nes jie pamato mūsų ydas. 


IX SKYRIUS 


KLUSNUMAS IR SAVO NUOMONĖS 
ATSIŽADĖJIMAS 


l. Yra kažkas nepaprastai gera gyven- 
ti vyresniojo valdžioje, jo klausyti ir nepri- 
klausyti paties savęs. 

Yra tikresnis dalykas klausyti, negu įsa- 
kyti. 

Vieni klauso iš reikalo, kiti — iš meilės; 
klausą iš reikalo dažniausiai kenčia ir mur- 
ma, jie niekad neturės dvasios laisvės, jei 
nepaklus iš Dievo meilės. 

Eik, kur nori, niekur nerasi ramybės; ją 
rasi tik nuolankiai pasidavęs vyresnie- 


25 


siems. Daugelis mano, kad jiems bus ge- 
riau kitur, tačiau tas vietos pakeitimas daž- 
nai apgauna. 


2. Kiekvienas mėgsta turėti savo nuo- 
monę ir linksta prie tų, kurie jai pritaria. 

Tačiau jei Dievas yra mūsų tarpe, kar- 
tais reikia atsižadėti savo nuomonės taikos 
labui. 

Kur rasi tokį išmintingą žmogų, kuris vis- 
ką tobulai žinotų? 

Nepasitikėk per daug savo nuomone, 
bet noriai klausykis ir kitų. 

Jei tavo ir gera, tačiau jei jos atsisakai 
dėl Dievo ir pritari kitai nuomonei, tai daug 
laimėsi savo sielai. 


3. Aš dažnai girdėjau, kad geriau yra 
klausyti ir kito patarimą priimti, negu jį 
duoti. 

Nes gali atsitikti, kad abi nuomonės yra 
geros, bet nenorint nė vienam nusileisti, kai 
to reikalauja protas ar yra tam proga, pasi- 
rodome esą išdidūs ir užsispyrę. 


26 


X SKYRIUS 


VENGIMAS NENAUDINGŲ KALBŲ 


1. Kiek tik gali, venk pasaulio triukš- 
mo, nes pavojinga kalbėti apie pasaulio da- 
lykus turint net ir gryną intenciją. 

Tuštybė greit pagauna ir suteršia sielą. 

Dažnai aš norėčiau verčiau tylėti, negu 
su žmonėmis kalbėti. 

Kodėl mes taip mėgstame kalbėti ir kal- 
bėtis, nors žinome, kad tas, dažniausia, su- 
drumsčia mūsų sąžinę? 

Mat, tais pasikalbėjimais mes ieškome 
abipusės paguodos ir norime palengvinti 
širdžiai, kuri kenčia dėl minčių gausumo. 

Mes mėgstame kalbėti ir mąstyti apie 
tai, ką mes mylime, ko mes norėtume ir 
apie tai, kas kliudo mūsų norams. 

2. Deja, dažnai visa tai veltui, nes ta 
išorinė paguoda dažnai sutrukdo patirti 
Dievo duodamos vidinės paguodos. 

Reikia tad budėti ir melstis, kad laikas 
neitų veltui, 

Jei kalbėti leista ir tinka, kalbėk apie 
tai, kas kelia dvasią. 


27 


Blogas įprotis ir mažas rūpinimasis dva- 
sine pažanga kliudo valdyti liežuvį. 

Tačiau pamaldūs pašnekesiai tarp as- 
menų, kuriuos vienija Dievas ir viena min- 
tis, labai padeda dvasios pažangai. 


XI SKYRIUS 


PRIEMONĖS ĮSIGYTI DVASIOS RAMYBEI 
IR RŪPINIMASIS TOBULYBE 


1. Mes turėtume didelę dvasios ramy- 
bę, jeigu nesistengtume domėtis tuo, ką kiti 
sako ar daro, ir nesirūpintume tuo, kas 
mums nepavesta. 

Ar ilgai gali turėti ramybę tas, kuris už- 
siima svetimais rūpesčiais, kuris išsilieja iš- 
oriniai ir retai arba ir visai nesusitelkia sa- 
vy? 

Laimingi paprastieji, nes jie turės didelę 
dvasios ramybę! 


2. Kaip kai kurie šventieji pakilo į tokį 
aukštą dorybių ir kontempliacijos laipsnį? 
Dėl to, kad jie atsisakė visų žemiškų no- 


28 


rų, širdies gilumoje galėjo susivienyti su 
Dievu ir laisvai užsiimti tik savimi. 

Mes gi esame per daug atsidavę savo 
aistroms ir per daug rūpinamės tuo, kas 
praeina. 

Retai mes nugalime tobulai nors vieną 
ydą: mes karšiai netrokštame kiekvieną 
dieng padaryti nors kiek pažangos ir todėl 
liekame šalti ir drungni, 

3. Jei būtume visiškai apsimarinę ir 
mažiau susirišę su išoriniais dalykais, mes 
galėtume skonėtis dieviškais ir patirti nors 
truputį dangiškos kontempliacijos. 

Didžiausia ir vienintelė kliūtis įžengti į 
šventųjų tobulybės kelią yra vergavimas 
savo aistroms ir įgeidžiams. 

Sutikę nors ir mažiausią kliūtį, tuoj nu- 
liūstume ir ieškome žmonių paguodos. 


4. Jeigu gi kaip geri kareiviai drąsiai 
kovotume, be abejo, susilauktume Dievo 
pagalbos. 

Nes Jis visada padeda tiems, kurie iš- 
tveria ir kurie pasitiki Jo malone; Jis mums 
duoda progos kovoti, kad mes taptume nu- 
galėtojais. 


29 


Jei dvasinio gyvenimo pažangą remsi- 
me tik išoriniu padorumų, mūsų pamaldu- 
mas nebus ilgas. 

Tad dėkime kirvį tiesiai prie šaknies, 
kad atsikratę aistrų įgytume dvasinę ra- 
mybę. 

5. Jei kiekvienais metais atsikratytume 
nors vienos ydos, greitai taptume tobuli. 

Tačiau dažnai mes jaučiamės pasauly 
buvę geresni ir gyvenę tyresnį gyvenimą, 
negu jaučiamės dabar, pabuvę kelis metus 
vienuolyne. 

Mes turėtume kiekvieną dieną augti uo- 
lumu ir dorybėmis, tačiau mes džiaugiamės, 
jei išlaikome nors dalį buvusio uolumo. 

Jei mes pradžioje būtume nors kiek pri- 
sivertę, paskui būtume viską darę lengvai 
ir su džiaugsmu. 

6. Sunku atsisakyti savo įpročių, bet 
dar sunkiau juos palenkti. 

Tačiau jei nemokame savęs nugalėti 
mažuose dalykuose, kaip gi laimėsime sun- 
kesnes kovas? 

Tad pačioj pradžioj atsisakykime savo 
palinkimų ir blogų įpročių, kitaip jie pama- 
žu virs mums didele sunkenybe. 


30 


O, jeigu jūs žinotumėte, kokį džiaugsmą 
sau ir kitiems sudarytumėte gyvendami 
taip, kaip turėtumėte gyventi, tikiu, kad . 
daug uoliau siektumėte dvasinės tobulybės. 


XII SKYRIUS 


KLIŪČIŲ NAUDINGUMAS 


1. Gera kartais patirti skausmo ir kliū- 
čių, nes tai dažnai žmogų priverčia į save 
sugrįžti ir atsiminti, kad gyvena ištrėmime 
ir kad negalima pasitikėti šios žemės da- 
lykais. 

Gera kartais patirti pasipriešinimo ir 
blogos nuomonės apie save, nors mūsų 
veiksmai ir mūsų intencijos būtų ir kažin 
kaip geros. Šitai dažnai mus daro kuklius 
ir apsaugoja nuo tuščios garbės. 

Kai žmonės mus žemina ir blogai apie 
mus mano, mes uoliau ieškokime Dievo, 
kuris įžvelgia širdžių gelmes. 

2. Todėl žmogus turėtų tiek susivienyti 
su Dievu, kad jam nereikėtų ieškoti žmogiš- 
kos paguodos. 


31 


Kai žmogus, nors ir turėdamas gerą va- 
lig, yra drumsčiamas, gundomas ir kanki- 
namas blogų minčių, tada jis tikrai pajunta 
Dievo pagalbos reikalingumą ir supranta, 
kad jis nieko gero negali padaryti be Dievo. 

Tada jis dėl patirtos kančios nusimena, 
vaitoja ir meldžiasi. 

Tada jis bodisi gyvenimu ir nori mirti, 
kad išsilaisvinęs iš šių varžtų galėtų susi- 
vienyti su Jėzumi. 

Tada jis gerai supranta, kad tobulas 
saugumas ir pilna dvasios ramybė randa- 
ma ne šiame pasauly. 


XIII SKYRIUS 


KOVA SU PAGUNDOMIS 


l. Kol mes gyvename čia žemėje, ne- 
galime būti be bandymų ir susigraužimų. 

Todėl Jobo knygoje rašoma: Žmogaus 
gyvenimas žemėje yra bandymas (Job. 7, 1). 

Taigi kiekvienas turėtų būti pasiruošęs 
sutikti bandymus (pagundas), nuolat budėti 
ir melstis, kad staiga nebūtų užkluptas pik- 


32 


tosios dvasios, kuri niekad nemiega ir eina 
aplink kaip kriokiąs liūtas, ieškodamas ką 
praryti (I Petr. 5, 8). 

Nėra tokio švento ir tobulo žmogaus, ku- 
ris nebūtų gundomas; ir mes nesame nuo 
to laisvi. 


2. Tačiau dažnai pagundos, nors jos 
įkyrios ir sunkios, gali būti žmogui naudin- 
gos, nes jos žmogų daro nuolankų, jį švari- 
na ir moko. 

Visi šventieji savo tobulėjimo kely suti- 
ko daug pagundų ir kančių ir jas nugalėję 
pasiekė tobulumo. Tie gi, kurie pasidavė 
pagundoms, neteko Dievo pagalbos ir su- 
klupo išganymo kely. 

Nėra tokio švento vienuolyno ir tokios 
šventos vietos, kur nebūtų kančių ir pagun- 
dų. 

3. Žmogus, kol gyvena, nėra visiškai 
laisvas nuo pagundų, nes žmoguje esą pa- 
geidimai yra pagundų šaknis, 

Vienas vargas seka kitą, ir mes vis dėl 
ko nors kenčiame, nes su gimtąja nuodėme 
mes praradome pirmykštį laimingumą. 

Daugelis bėga nuo pagundų, bet daž- 


33 


niausia jie sutinka dar pavojingesnių pa- 
gundų. 

Pagundai nugalėti neužtenka nuo jos 
pabėgti; bet tik kantrybe ir tikru nusižemi- 
nimu nugalime visus priešus. 


4. Tas, kuris vengia tik išorinių pagun- 
dų, o nerauna jos šaknų, maža padarys pa- 
žangos, nes pagundos sugrįš anksčiau, ne- 
gu jis manė, ir bus dar smarkesnės. 

Dievo padedamas greičiau laimėsi ko- 
vodamas pamažu ir kantriai, negu brutaliai 
ir nekantraudamas. 

Kai tave gundo, ieškok patarimo ir ne- 
sielk žiauriai su tuo, kuris yra gundomas — 
paguosk jį taip, kaip norėtum, kad tave pa- 
guostų. 


5. Visų pagundų pradžia yra dvasios 
nepastovumas ir per mažas pasitikėjimas 
Dievu. 

Kaip laivas be vairo yra mėtomas ban- 
gų į visas puses, taip silpnas ir nepastovus 
žmogus yra blaškomas įvairių pagundų. 

Ugnis tiria geležį (Ekl. 31, 31), o pagun- 
da — teisingą žmogų. 


34 


Mes dažnai nežinome, ką mes galime, 
bet pagunda mums parodo, kas mes esame. 

Reikia ypač budėti pagundos pradžioje, 
nes daug lengviau nugalėti priešą jo neįjsi- 
leidus į sielą, bet jį atstumiant tą valandą, 
kai jis pasibeldžia į mūsų sielos duris. 

Ir senovės išminčius pasakė: Sulaikykite 
blogį pačioje pradžioje, nes per vėlai pa- 
vartota priemonė nieko nepadės, kadangi 
blogis bus labai išaugęs (Ovidijus). 

Pradžioje pasiperša paprasta mintis, 
paskiau gyvas įsivaizdavimas, paskiau pa- 
mėgimas ir netvarkingi norai ir pagaliau su- 
tikimas. Taip pamažu priešas užvaldo visą 
sielą, jei jam nepasipriešinama pradžioje. 

Juo ilgiau delsime pasipriešinti, juo mes 
silpnėjame, o priešas stiprėja. 

6. Vienus smarkiai pagundos kankina 
atsivertimo pradžioje, kitus gale, o treti jas 
kenčia visą amžių. 

Kai kurie Dievo išminties ir teisingumo 
sutvarkymu maža tėra gundomi, nes Die- 
vas, kuris pažįsta žmones, įvertina jų nuo- 
pelnus ir viską sunaudoja išrinktųjų išga- 
nymui,. 


35 


7. Todėl kai esame gundomi, neturime 
nusiminti, bet karščiau prašyti Dievą padėti 
sunkumuose, nes, pagal apaštalą, Jis pada- 
rys tokią išeiti iš pagundos, kad galėtume 
ją pakelti (I Kor. 10, 13). 

Bandomi ir nemalonumų slegiami nusi- 
lenkime po galinga Dievo ranka (I Petr. 5, 
6), nes Jis išgelbės ir pakels nusižeminusius 
dvasioje. 


8. Gundomi sužinome, kiek esame pa- 
darę dvasinės pažangos. Taip pat tada ir 
nuopelnas didesnis, o dorybė brangesnė. 

Lengva būti uoliam ir pamaldžiam, kai 
nesutinkama nieko sunkaus, bet tas, kuris 
kantriai kenčia priešingumus, paprastai pa- 
siekia didelės pažangos. 

Kai kurie nugali dideles pagundas, o 
kasdien suklumpa mažose; taip elgdamasis 
Dievas juos nori pažeminti ir parodyti jų 
silpnumą, kad didžiose pagundose jie ne- 
pasitikėtų vien tik savo jėga. 


36 


XIV SKYRIUS 


LENGVAPĖDIŠKI SPRENDIMAI 


1. Žiūrėk savęs ir saugokis vertinti kitų 
veiksmus, 

Teisdaumas kitus, žmogus be reikalo 
vargsta, dažnai apsirinka ir padaro daug 
klaidų; gi teisdamas ir tyrinėdamas save, 
žmogus dirba naudingą darbą. 

Paprastai mes sprendžiame apie daly- 
kus pagal savo širdies palinkimą, nes sa- 
vimeilė lengvai iškraipo sprendimo teisin- 
gumą. 

Jei mes turėtume prieš akis vien tik Die- 
vą, lengviau pakeliume kiekvieną mums 
nemalonų pasipriešinimą. 


2. Tai, kas mus rikiuoja, dažnai yra ša- 
lia mūsų arba pasislėpę mumyse. 

Daugumas savo darbuose slaptai ieško 
savęs, net visai to nežinodamas, 

Kai viskas vyksta pagal jų norus, jie yra 
ramūs, bet jei tik sutinka pasipriešinimą, 
tai susijaudina ir nuliūsta. 

Nuomonių nesutarimas dažnai įneša ne- 


37 


santaikos ne tik tarp draugų ir piliečių, bet 
ir tarp vienuolių bei pamaldžių žmonių. 


3. Sunkiai atsisakome seno įpročio, ir 
niekas noriai nesutinka su tuo, kas jam ne- 
patinka. 

Jei labiau remiesi savo išmanymu negu 
pasidavimu, kurio pavyzdį davė pats Jėzus 
Kristus, tai maža pažangos tedarysi dvasi- 
niūume gyvenime, nes Dievas reikalauja to- 
bulo mūsų pasidavimo; Jis taip pat nori, 
kad mūsų meilė pakiltų aukščiau už mūsų 
protą. 


XV SKYRIUS 


MEILĖS DARBAI 


1. Joks pasaulio daiktas ir jokia žmo- 
gaus meilė negali pateisinti nė vieno blogo 
darbo; tačiau kartais, reikalui esant, galima 
atidėti gerą darbą arba jį pakeisti geresniu, 
nes tada geras darbas neapleidžiumas, o 
pakeičiamas geresniu. 

Joks išorinis darbas nėra vertingas be 
meilės, bet kiekvienas darbas, nors ir ma- 


38 


žiausias bei prasčiausias, iš meilės daro- 
mas, duoda gausių vaisių, nes Dievui svar- 
biau intencija, negu veiksmas. 


2. Tas daug daro, kas daug myli. 

Tas daug daro, kas gerai daro. Gerai gi 
daro, kuris savo valią palenkia bendrai ge- 
rovei. 

Dažnai tai, kūs yra vadinama meilės 
darbu, yra ne kas kita, kaip sau naudos ieš- 
kojimas, nes retai palinkimai, savo valios 
ieškojimas ir atlyginimo viltis neturi įtakos 
mūsų veiksmams. 


3. Tas, kuris tikrai ir tobulai myli, ne- 
ieško sau naudos: jo vienintelis troškimas 
yra Dievo garbė. 

Jis niekam nepavydi, nes jis neieško sau 
naudos, nesidžiaugia savimi ir savo laimės 
ieško tik Dievuje. 

Visa gera jis priskiria ne tvariniams, o 
tik Dievui, kuris yra visa ko šaltinis, iš ku- 
rio semia sau džiaugsmą visi šventieji. 

Kaip visi žemės dalykai būtų niekis, jei 
mes turėtume nors kibirkštėlę tikros meilės! 


39 


XVI SKYRIUS 


SVETIMŲ YDŲ PAKENTIMAS 


1. Tai, ko žmogus negali pataisyti sa- 
vyje ar kituose, turi kantriai pakęsti tol, kol 
Dievas kitaip sutvarkys. 

Manyk, kad taip reikėjo išmėginti tavo 
kantrybę, be kurios yra maža vertingi mūsų 
nuopelnai. Tačiau turi prašyti Dievą padėti 
arba kliūtis nugalėti arba jas kantriai pa- 
kęsti. 


2. Jei kas vieną ar du kartu įspėtas ne- 
susipranta, nesiginčyk su juo, bet viską pa- 
vesk Dievui, kuris moka ir iš blogo gera pa- 
daryti, kad išsipildytų Jo valia ir kad Jis bū- 
tų pagarbintas visų savo tarnų. 

Stenkis kantriai pakęsti visas kitų ydas 
ir trūkumus, nes ir tavy yra daug dalykų, 
kuriuos kiti turi pakęsti. 

Jei pats negali pasidaryti toks, koks nori 
būti, tai kaip gali kitus padaryti tokiais, ko- 
kių nori? 

Mes norim matyti kitus be ydų, o nesi- 
rūpinam naikinti savąsias, 


40 


3. Mes norim, kad su kitais būtų elgia- 
masi griežtai, tačiau pykstame, jei su mu- 
mis taip daroma. 

Mes piktinamės, jei kitiems duodama 
daug laisvės, tačiau esame labai nepaten- 
kinti, kai mums ką nors atsako. 

Mes labai norime, kad kitus varžytų 
griežtais įstatymais, tačiau labai kenčiame, 
kai mums kurį nors iš jų pritaiko nors ir ma- 
žiausiame dalyke. 

Iš to matyti, kaip retai mes taikome tą 
patį mąstą sau ir kitiems. 

Jei visi būtų tobuli, tai kiek daug progų. 
mes netektume pakentėti dėl Dievo? 


4. Dievas taip sutvarkė, kad mes iš- 
moktume nešioti vieni kitų naštas, nes kiek- 
vienas turi savo naštą: niekas nėra be ydų, 
niekas negali apsieiti be kitų pagalbos, nie- 
kas nėra pakankamai išmintingas pats sau. 
vadovauti, bet turime vienas kitą pakęsti, 
vienas kitą paguosti, vienas kitam padėti, 
vienas kitą pamokyti, vienas kitą įspėti. 

Tik priešingybės geriausiai parodo, kas 
ko vertas, nes jos ne silpnina žmogų, bet 
parodo tokį, koks jis yra. 


41 


XVII SKYRIUS 


VIENUOLIŠKASIS GYVENIMAS 


1. Jei nori su kitais taikiai gyventi, turi 
daugely dalykų save nugalėti. 

Nelengvas dalykas išgyventi vienuoly- 
ne, nebūnant kam nors nusiskundimų prie- 
žastimi. 

Laimingas, kuris vienuolyne šventai gy- 
vena ir gražiai pabaigia savo gyvenimą. 

Jei nori tvirtėti dvasia ir ugdyti dorybes, 
jauskis šioj žemėj tremtiniu. 

Jei nori tikrai vienuoliškai gyventi, tai, 
pasauliškai tariant, turi tapti neišmintingu. 


2. Vienuolį daro ne abitas ir ne tonsū- 
ra, bet papročių pakeitimas ir aistrų apma- 
rinimas. 

Kas ieško ko nors kito, o ne Dievo ir sa- 
vo sielos išganymo, tas ras tik skausmą. 

Neturės dvasios ramybės ir tas, kuris 
nesistengs būti paskutinis ir visiems klus- 
nus. 

3. Atėjote tarnauti, ne viešpatauti; žino- 
kite, kad esate pašaukti kentėti ir dirbti, o 
ne tinginiauti ir tuščiai plepėti. 


42 


Čia žmonės išbandomi, lyg auksas ug- 
nyje. 

Čia niekas negali gyventi, jeigu dėl Die- 
vo nenusižemina iš visos širdies. 


XVIII SKYRIUS 


ŠVENTŲJŲ PAVYZDYS 


l. Įsižiurėkite pavyzdžius šventųjų tė- 
vų, kurių religinis gyvenimas buvo tikrai 
tobulas, ir pamatysite, kaip menka yra tai, 
ką mes darome. 

Deja, kas yra mūsų gyvenimas palygi- 
nus su jų gyvenimu! 

Šventieji ir Kristaus prieteliai tarnavo 
Dievui kęsdami alkį ir troškulį, šaltį ir nuo- 
gumą, darbą ir nuovargį, budėdami ir pas- 
ninkaudami, melsdamiesi ir šventai mąsty- 
dami, kentėdami persekiojimus ir išjuoki- 
mus. 

2. O, kiek daug iškentėjo apaštalai, 
kankiniai, išpažinėjai, mergaitės ir visi tie, 
kurie norėjo eiti Kristaus pėdomis! 


43 


Jie neapkentė savo gyvybės šiame pa- 
saulyje, kad išlaikytų ją amžinajam gyve- 
nimui (Jon. 12, 25). 

Kokį pilną atsižadėjimo ir griežtų gyve- 
nimą vedė šventieji tyruose! Kokias ilgas ir 
sunkias pagundas kentėjo! Kiek kartų buvo 
priešo varginami! Kaip dažnai ir karštai 
meldėsi! Kokius griežtus susivaldymus 
praktikavo! Kaip uoliai ir karštai troško 
dvasinės pažangos! Kaip tvirtai kovojo su 
aistromis! Kokią gryną ir tiesią visada turė- 
jo intenciją! 

Dienomis jie dirbo, naktis praleido mal- 
doje; net ir darbo metu jie visada meldėsi 
dvasioje. 

3. Jų laikas buvo naudingai praleistas. 
Dievui aukojamos valandos jiems atrodė 
labai trumpos, o kontempliacijoj jie rasdavo 
tiek daug dvasinio pasitenkinimo, kad net 
užmiršdavo kūno reikalus. 

Jie atsisakė turto, titulų, garbės, draugų, 
giminių — jie nieko nenorėjo iš pasaulio 
imti. Tenkinosi tik tuo, kas būtinai buvo rei- 
kalinga jų gyvybei; ir labai nesmagiai jau- 
tėsi, patarmaudami savo kūnui nors ir pa- 
čiuose reikalingiausiuose dalykuose. 


44 


Jie buvo neturtingi žemės dalykais, bet 
turtingi malonėmis ir dorybėmis. 

Išoriniai, rodos, jiems visko trūko, bet 
Dievas stiprino jų dvasią savo malone ir sa- 
vo paguoda. 


4. Jie buvo svetimi pasauliui, bet susi- 
vieniję su Dievu ir Jo artimi bičiuliai. 

Jie patys save nieku laikė ir pasaulis 
juos niekino, bei Dievas juos mylėjo ir bran- 
gino. 

Jie buvo tikrai nuolankūs, klusnūs, pilni 
artimo meilės, kantrūs ir kiekvieną dieną 
darėsi vis tobulesni ir vis labiau patiko Die- 
vui. 

Jie buvo pavyzdys visiems tiems, kurie 
praktikavo tikrą vienuoliškąjį gyvenimą; jų 
pavyzdys turi mus labiau raginti į šventu- 
mą, negu daugelis drungnųjų — į atšalimą 
ir šalinimąsi nuo Dievo, 


5. O koki uolūs buvo vienuoliai vienuo- 
lynų kūrimosi pradžioje! Kaip uolūs jie bu- 
vo maldai! Koks lenktyniavimas dorybių 
praktikavime! Kokia griežta disciplina! Kiek 
pasidavimo ir pagarbos steigėjo paliktai 
regulai! 


45 


Išlikę pėdsakai ir dabar mums liudija 
apie šventumą ir tobulumą tų žmonių, kurie 
uoliai kovodami niekino pasaulį. 

Šiandien gi jau dideliu dalyku laikoma, 
jei vienuolis nelaužo savo regulos ir kani- 
riai atlieka pasiimtas pareigas. 

O, koks nerūpestingumas ir atšalimas 
įsibrovė į mūsų luomą, jei taip greit užgeso 
mumyse pirmųjų vienuolių uolumas! Dabar 
viskas mus vargina, net vienuoliškasis gy- 
venimas mums darosi nuobodus. 

Duok Dieve, kad gerų pavyzdžių paska- 
tintas neprarastumei noro tobulėti. 


XIX SKYRIUS 


GERO VIENUOLIO DARBAI 


I. Gero vienuolio gyvenimas turi būti 
pilnas dorybių: jis toks turi būti viduje, koks 
rodosi savo išore. 

Dar daugiau — viduje mes turime būti 
tobulesni, negu tai matyti mūsų išorėje, nes 
Dievas mus mato, ir mes turime visur Jį gar- 


46 


binti ir vaikščioti Jo akivaizdoje skaistūs, 
kaip angelai. 

Kiekvieną dieng mes turime atnaujinti 
savo pasiryžimus tobulėti ir pasiraginti uo- 
lume taip, lyg mūsų atsivertimas tik šian- 
dien prasidėtų, ir sakyti: 

Padėk man, Viešpatie, išpildyti savo pa- 
siryžimus ir ištesėti Tavo tarnyboje. Leisk 
man dabar gerai pradėti, nes visa tai, ką 
dariau iki šiolei, buvo tik niekai. 


2. Nuo mūsų pasiryžimų pasiovumo 
priklauso mūsų dvasinė pažanga, nes tie, 
kurie nori tobulėti, turi būti uolūs ir darbš- 
tūs. Jeigu net tas, kurio pasiryžimai labai 
tvirti, apsileidžia, tai kas bus su tuo, kurio 
pasiryžimai reti ir silpni? 

Tačiau mes dažnai nutolstame nuo savo 
pasiryžimų įvairiausiais būdais, o nors ma- 
žiausias apsileidimas savo pareigose turi 
blogų pasekmių. 

Teisieji savo pasiryžimuose labiau pasi- 
tiki Dievo malone, negu savo išmintimi, ir 
kiekviename dalyke jie pasitiki vien Dievu. 

Žmogaus širdis rengia savo kelią, bet 
Viešpaties dalykas vesti jo žingsnius (Pat. 


47 


16, 9). Ne žmogaus valdžioje jo kelias ir ne 
nuo žmogaus priklauso vaikščioti ir vesti 
savo žingsnius (Jer. 10, 23). 


3. Jei mes kartais apleidžiame savo 
kasdieninius dvasinius lavinimus dėl rim- 
tos priežasties ar dėl artimo gerovės, mums 
bus nesunku vėliau tai atitaisyti. 

Bet jei mes tuos dvasinius lavinimus ap- 
leidžiame be priežasties — bodėdamiesi ar- 
ba dėl nerūpestingumo, tai mes darome di- 
delę klaidą, kuri Visada bus mums pavo- 
jinga. 

Net ir labai šioje srityje būdami rūpes- 
tingi, padarysime daug klaidų. 

Visada reikia padaryti kokį nors konkre- 
tų (ne bendrą) pasiryžimą, ypač pasiren- 
kant tą dalyką, kuris labiausiai trukdo mū- 
sų dvasinę pažangą. 

Taip pat reikia tirti ir tvarkyti savo vidų 
ir savo išorę, nes ir vienas ir kitas tarnauja 
mūsų pažangai. 


4, Jei negali būti nuolat susikaupęs, 
susikaupk nors tam tikrais laiko tarpais: 
mažiausia nors kartų dienoje — rytą arba 
vakare. 


48 


Ryte padaryk savo pasiryžimus, vakare 
patyrinėk savo elgesį: savo mintis, žodžius, 
veiksmus, nes jais, tur būt, daugiausia įžei- 
dei Dievą ir artimą. 

Apsiginkluok prieš velnio puolimus kaip 
drąsus kareivis. 

Valdykis valgyme, ir tau bus lengva su- 
valdyti visas kitas kūno aistras. 

Niekada netinginiauk, bet ar skaityk, ar 
rašyk, ar melskis, ar mgstyk, ar dirbk kokį 
naudingą bendruomenei darbą. 


5. Tuos lavinimus, kurie nėra privalo- 
mi visiems, atlikinėk slaptai, nes taip sek- 
sis juos geriau atlikti. 

Tačiau neapleisk bendrų lavinimų dėl 
savo pasirinktųjų ypatingų lavinimų. Pa- 
maldumo skatinamas ypatingų lavinimų 
gali pasirinkti, bet tik tada, kai lieka laiko, 
ištikimai ir pilnai atlikus paskirtus bendrus 
lavinimus. 

Ne visiems tinka vienodį dvasiniai lavi- 
nimai: vieniems geriau tinka vieni, kitiems 
kiti. 

Kartais dvasiniai lavinimai įvairuoja net 
pagal laiką; pasitaiko net, kad vieni dva- 


49 


siniai lavinimai maloniau naudojami šven- 
tėse, o kiti paprastomis dienomis. 

Vieni mums labiau reikalingi pagundų 
valandomis, o kiti ramybės laiku. 

Vienos mintys mums geriau patinka nu- 
liūdimo valandomis, o kitos dvasinės pa- 
guodos metu. 

6. Didžiųjų švenčių metu atnaujink sa- 
vo gerus pasiryžimus ir karštai melsk šven- 
tujų užtarimo. 

Nuo vienos šventės iki kitos pasiryžk 
gyventi taip, lyg tai būtų paskutinis tavo 
žemiškojo gyvenimo laikotarpis. 

Todėl šiuos šventus laikotarpius naudok 
gyvendamas šventesnį gyvenimą, griežčiau 
laikydamasis regulų, lyg kad tuojau turė- 
tum atsiimti iš Dievo užmokestį už savo 
darbą. 

7. O jei to užmokesčio laikas dar ne- 
ateitų, tikėk, kad dar nesi gerai pasiruošęs 
ir nesi vertas tos garbės, kuri savo laiku 
bus apreikšta; todėl dar padidink pastan- 
gas gerai pasiruošti šiai valandai. 

Palaimintas tas tarnas, kurį valdovas ras 
budintį. Tikrai, sakau jums, jis pastatys jį 
visam, ką turi (Luk. 12, 43-44). 


50 


XX SKYRIUS 


VIENUMOS IR TYLOS MEILĖ 


1. Ieškok patogaus laiko užsiimti pačiu 
savimi ir dažnai galvok apie Dievo gerumą. 

Palik nuošaliai visa tai, kas maitina tik 
smalsumą. 

Geriau skaityk tai, kas pakelia širdį, ne- 
gu tai, kas pataikauja protui. 

Venk nenaudingų kalbų ir nereikalingų 
bėginėjimų, užsikimšk ausis pasaulio triukš- 
mui ir tu turėsi pakankamai laiko šventiems 
mąstymams. 

Visi didieji šventieji vengė, kiek tai buvo 
galima, susitikti su žmonėmis ir labiau mė- 
go gyventi slaptoje su Dievu. 


2. Senovės išminčius pasakė: kiekvie- 
ną karią, kada aš buvau žmonių draugijoje, 
iš ten sugrįžau daug mažesnis žmogus, ne- 
gu buvau (Seneka, ep. 7). 

Ir mes tai dažnai patiriame, kai ilgai ir 
nenaudingai kalbamės. 

Lengviau yra tylėti, negu per daug ne- 
kalbėti. 


51 


Lengviau yra užsidarius būti, negu išė- 
jus savy pasilikti. 

Tas, kuris trokšta vidujinio ir dvasinio 
gyvenimo, turi kartu su Jėzumi pasitraukti 
nuo minios. 

Niekas nėra apsaugotas, jei jis nemėgs- 
ta būti pasislėpęs. 

Niekas nemokės nuosaikiai kalbėti, jei- 
gu jis nemoka tylėti. 

Niekas nebus saugus pirmose vietose, 
jeigu jis nemėgsta paskutiniųjų. 

Niekas negalės be pavojaus įsakinėti, 
jeigu jis nemoka gerai klausyti. 

3. Tas turi tikro džiaugsmo, kurio sąži- 
nė rami. 

Bet šveniųjų džiaugsmas (pasitikėjimas 
Dievu) buvo pilnas Dievo baimės: nežiūrint 
nei dorybių klestėjimo nei Dievo malonių 
gausumo, jie nebuvo nei mažiau nuolankūs 
nei mažiau budrūs. 

Nuodėmingujų gi pasitikėjimas, priešin- 
gai, remiasi puikybe bei perdėtu savęs ver- 
tinimu ir baigiasi dvasiniu apakimu. 

Niekuomet nemanyk esąs saugus šiame 
gyvenime, nors tūriumeis esąs šventas vie- 
nuolis ar dievobaimingas atsiskyrėlis. 


52 


4. Žmonės, kitų žmonių laikomi gerais, 
dažnai atsiduria pavojingoje padėty, nes 
per daug pradeda pasitikėti savimi. 

Tad daugumui yra naudinga turėti pa- 
gundų, nes esant visai ramiam yra baimės 
pasikelti į puikybę ar per daug atsiduoti 
pasaulio iuštybėms. 

O, kaip gryna būtų mūsų sąžinė, jei mes 
niekada neieškotume praeinančių džiaugs- 
mų ir nesidomėtume pasauliu! 

O, kokia didele dvasios ramybe galėtu- 
me naudotis, jei mažiau užsiimiume tuščiais 
rūpesčiais ir galvotume tik apie savo išga- 
nymą bei Dievą, visiškai tik Juo pasitikė- 
dami. 

5. Niekas nėra vertas dangiškos paguo- 
dos, jeigu jo širdis nėra ilgai kentėjusi. 

Jei nori patirti tikrą širdies gailestį, įeik 
į savo kambarėlį ir išvyk iš jo visą pasaulio 
triukšmą, kaip yra pasakyta: Ir savo guo- 
liuose nebūkite be širdies susigraudinimo 
(Ps. 4, 5). 

Tą, ką esi pametęs būdamas tarp žmo- 
nių, dažnai atrasi savo kambary. 

Retai apleidžiamas kambarys darosi ma- 
lonus, dažnai gi apleidžiamas — pasidaro 


53 


nuobodus. Jei nuo pat pirmos į vienuolyną 
įstojimo valandos būsi ištikimas savo kam- 
bario gyventojas, jis tau taps brangiu drau- 
gu ir švelnia paguoda. 

6. Tyloj ir ramybėj siela daro didelę 
pažangą tobulybėje ir geriau supranta Šv. 
Rašto paslaptis. 

Ten ji randa ir šaltinį ašarų, kuriomis 
kas naktį vilgo savo akis; ir juo toliau gy- 
vena nuo pasaulio triukšmo, juo arčiau su- 
sijungia su savo Tvėrėju. 

Prie to, kuris atsiskiria nuo pažįstamų ir 
draugų, prisiartina Dievas ir jo šventieji an- 
gelai. 

Geriau gyventi pasislėpus, besirūpinant 
savo siela, negu daryti stebuklus ir užmirš- 
ti patį save (savo išganymą). 

Yra girtina, jei vienuolis retai išeina iš 
savo namų, nemėgsta kitus matyti ir būti 
kitų matomas. 

7. Kodėl nori matyti tai, ko negali tu- 
rėti? 

Praeina pasaulis ir jo pageidimas. 

Jausminiai polinkiai blaško tai šen tai 
ten, bet kų gauni juos patenkinęs? Ar ne- 
grįžti su apsunkinta sąžine ir tuščia širdimi? 


54 


Jei išeini džiaugdamasis, dažnai grįžti 
nuliūdęs; jei linksmas vakaras, dažnai liūd- 
nas rytas. 

Kiekvienas jausminis džiaugsmas vilioja 
malonumu, tačiau galutinėj sąskaitoj jis su- 
žeidžia ir užmuša. 

8. Ką manai pamatyti kitur, ko nema- 
tai namie? Šiai dangus, žemė, o iš jų viskas 
padaryta. 

Arba ką amžina pamatysi šiame pasau- 
ly? 

Tur būt, manai pilnai save patenkinsiąs, 
bet to niekad nepasieksi. 

Jeigu ir visus pasaulio daiktus iš karto 
pamatytum, argi tai būtų ne kas kita, kaip 
tuščia vizija? 

Pakelk akis į Dievą ir melskis už savo 
nuodėmes ir apsileidimus. 

Tuščiais dalykais rūpintis palik tuštiems 
žmonėms, pats gi rūpinkis tuo, ką Dievas 
tau įsako. 

Uždaryk savo duris ir šaukis mylimojo 
Jėzaus. 

Pasilik su Juo savo kambary, nes niekur 
kitur nerasi tiek ramybės, kiek čia. 


55 


Jei nebūtum niekur išėjęs ir nebūtum 
klausęsis pasaulio triukšmo, nebūtum pra- 
radęs širdies ramybės, bei kadangi mėgai 
klausytis naujienų, tai dabar kenti širdies 
neramumą. 


XXI SKYRIUS 


ŠIRDIES GAILESTIS 


1. Jei nori tobulėti, visuomet bijok Dievo 
ir nebūk perdaug laisvas, bet griežtai tvar- 
kyk savo pojučius ir neatsiduok neprotin- 
giems džiaugsmams. 

Nuoširdžiai gailėkis Dievą įžeidęs ir tu 
atrasi tikrą pamaldumą. 

Gailestis daro daug gero, bet jis tuoj pra- 
randamas, kai širdis pasiduoda tuštiems 
džiaugsmams. 

Būtų nuostabu, jei žmogus, būdamas šios 
žemės tremtinys ir žinodamas, kokiems pa- 
vojams išstatyta jo siela, jaustųsi visai sau- 
gus ir laimingas. 

2. Būdami lengvapėdiški ir užmiršda- 
mi savo ydas, mes nebejaučiame sielos 


56 


skausmų ir dažnai juokiamės tada, kada iš 
tikrųjų reiktų verkti. 

Tikra laisvė ir patvarus džiaugsmas pa- 
tiriamas tik bijant Dievo ir turint gryną są- 
žinę. 

Laimingas, kuris gali atsikratyti viso to, 
kas jį blaško ir trukdo susikaupti šventam 
gailesčiui. 

Laimingas, kuris gali atstumti viską, kas 
gali suteršti ar apsunkinti jo sąžinę. 

Kovok narsiai, nes vieną įprotį galima 
nugalėti tik kitu įpročiu, 

Jei tu mokėsi atsiskirti nuo žmonių, jie 
tau leis daryti tai, ką tu nori. 

3. Nesikišk į kitų reikalus ir nesirūpink 
vyresniųjų reikalais. 

Žiūrėk savęs ir, prieš įspėdamas savo 
draugą, įspėk pats save. 

Jei neturi žmonių prielankumo, nenusi- 
mink, bet labiau liūsk dėl to, kad negali 
taip gerai ir budriai gyventi, kaip tiktų Die- 
vo tarnui ir geram vienuoliui. 

Naudinga yra šiame pasauly neturėti 
daug paguodos, ypač jausminės paguodos. 

Jei mes neturime arba mažai turime die- 
viškos paguodos, patys esame kalti, nes 


57 


mes nemėgstame susigraudinti ir išsižadė- 
ti tuščių pasaulio paguodų. 

4. Prisipažink, kad labiau esi vertas 
patirti didelių dvasinių kančių, negu dan- 
giškos paguodos. 

Kai žmogus tobulai gailisi, šis pasaulis 
jam atrodo kartus ir nepakeliamas. 

Teisingasis visada randa pakankamą 
priežastį gailėtis ir verkti. 

Nes, stebėdamas pats save ir kitus, ma- 
to, kad niekas pasauly nėra be suspaudi- 
mo; juo dėmesingiau jis žiūri, juo gilesnis 
darosi jo skausmas. 

Tikro gailesčio ir didelio vidinio liūdesio 
priežastis yra mūsų nuodėmės ir mūsų 
ydos, kuriose mes taip esame įklimpę, kad 
per jas retai tepamatome dangiškus daly- 
kus. 

5. Jei dažniau galvotum apie mirtį, o 
ne ilgą gyvenimą, uoliau griebtumeisi save 
taisyti. 

Jei rimčiau galvotum apie pragaro ir 
skaistyklos kančias, noriau pakelium darbą 
ir skausmą ir nebijotum. jokio griežtumo. 

Bet kadangi tos tiesos neįsiskverbia iki 
širdies gelmių ir kadangi mes labiau mėgs- 


58 


tame tuos dalykus, kurie mums malonūs, 
mes liekame šalti ir nerūpestingi. 


6. Jei mūsų vargšas kūnas taip dažnai 
skundžiasi, kalta mūsų sielos tinginystė. 

Prašyk tad nuolankiai Viešpatį suteikti 
tau gailesčio dvasios ir tark kartu su prana- 
šu: Maitink mane, Viešpatie, ašarų duona ir 
girdyk mane iš verksmo taurės (Ps. 79, 6). 


XXII SKYRIUS 


ŽMOGAUS MENKUMAS 


1. Kur tik būsi, į kurią pusę pasisuksi, 
būsi menkas, jei neatsigręši į Dievą. 

Kodėl tu jaudiniesi, jeigu neįvyksta taip, 
kaip tu nori? Kas yra tas, kuriam viskas 
vyksta pagal jo valią? Tai nesi nei tu, nei 
aš, nei joks žmogus ant žemės. 

Nė vienas žmogus pasauly, nors jis bū- 
tų karalius ar popiežius, nėra laisvas nuo 
rūpesčių ir skausmų. 

Kurio gi likimas geresnis? Tikrai to, ku- 
ris moka ką nors pakęsti dėl Dievo. 


59 


2. Daugumas dėl savo silpnumo ar ne- 
nusimanymo sako: koks laimingas tas žmo- 
gus! Koks jis turtingas, galingas, kokią 
aukštą vietą užima! 

Bet palyginus su dangaus gėrybėmis šie 
dalykai nieko neverti; būdami labai nepa- 
stovūs, jie varginančiai sunkina, nes jų tu- 
rėjimas visada sukelia nepasitikėjimą ir 
baimę. 

Žemiškieji turtai nerodo žmogaus laimin- 
gumo, bet rodo jo dvasinį vidutiniškumą. 

Gyventi žemėje yra tikras vargas. 

Juo labiau žmogus nori būti tobulesnis, 
juo labiau šis gyvenimas jam darosi kartes- 
nis, nes jis geriau ir aiškiau mato ir jaučia 
žmogiškos prigimties liguistumą ir jos su- 
gedimą. Iš tikrųjų, žmogui, kuris norėtų at- 
sipalaiduoti nuo visų žemės ryšių ir būti 
laisvas nuo visokios nuodėmės, valgyti, 
gerti, budėti, miegoti, ilsėtis, dirbti ir būti 
vergu visų prigimties reikalavimų yra tik- 
rai didelis vargas. 

3. Juk dvasiniu gyvenimu gyvenantį 
žmogų labai sunkina kūno reikalavimai. 

Štai dėl ko pranašas karštai meldė jį iš- 
laisvinti iš šitų dalykų sakydamas: Viešpa- 


60 


tie, išlaisvink mane iš mano reikalų (Ps. 24, 
17. 

Nelaimingi, kurie nepažįsta savo menku- 
mo; dar nelaimingesni tie, kurie myli šį 
menkumą ir šitą praeinantį gyvenimą. 

Jų tarpe yra net tokių, kurie taip godžiai 
laikosi šio gyvenimo, kad nors vos gali iš- 
misti savo darbu ar elgetavimu, visiškai 
nepasiilgtų Dievo karalystės, jeigu tik ga- 
lėtų amžinai šioj žemėje gyventi. 

4. O neprotingos ir neištikimos širdys, 
taip giliai pasinėrusios žemės dalykuose, 
kad besiskoni tik tuo, kas yra kūniška! 

Jos nelaimingos, nes tik šios žemės ke- 
lionei besibaigiant skausmingai pajus, kaip 
niekinga buvo visa tai, ką jos mylėjo. 

Dievo šventieji ir visi Kristaus ištikimieji 
draugai niekino visa tai, kūs patinka kūnui 
ir kas blizga. Visa jų viltis ir visi jų norai 
krypo į amžinuosius dalykus. 

Jų širdys kilo prie nematomų ir nenyks- 
tančių dalykų, nes jie bijojo, kad matomų 
daiktų meilė neprilenktų jų prie žemės. 


5. Nenustiok vilties, mano broli, tobuly- 
bės pasiekti, nes dar turi laiko. 


61 


Kodėl vis kitai dienai atidedi pasiryžimų 
vykdymą? Pakilk, tuoj pradėk ir sakyk: atė- 
jo laikas veikti, atėjo laikas kovoti, atėjo 
laikas pasitaisyti. 

Kai gyventi sunku ir kartu, tai gera pro- 
ga nuopelnams įgyti. 

Mes ėjome per ugnį ir vandenį, bet tu 
išvedei mus į atsigaivinimo vietą (Ps. 65, 12). 

Jei nedarysi sau prievartos, nenugalėsi 
ydos. 

Kol esame šiame trapiame kūne, nesa- 
me laisvi nei nuo nuodėmės, nei nuo malo- 
numo, nei nuo skausmo. 

Būtų malonu naudotis ramybe be vargo, 
bet, praradę nekaltumą per nuodėmę, pra- 
radome ir tikrąjį laimingumą. 

Tad reikia kantriai ištverti laukiant Dievo 
gailestingumo iki praeis nuodėmės laikas 
(Ps. 56, 2), kad kas yra mirtinga, būtų gy- 
vybės praryta (II Kor. 5, 4). 

O, koks didelis žmogaus silpnumas, kurs 
visada traukia į bloga. 

Šiandien išpažinai savo nuodėmes, rytoj 
vėl nusidedi. 

Pasiryžai save saugoti, o po valandos 
elgiesi taip, lyg nieko nebūtum pasiryžęs. 


62 


Būdami tokie silpni ir tokie nepatvarūs, 
nusižeminkim ir niekuomet nesididžiuokim. 

Savo nerūpestingumu mes galime viena 
akimirka prarasti visa tai, ką Dievo malo- 
nei padedant esame įsigiję sunkiu ir ilgu 
darbu. 

Kas bus vakare, jei jau iš ryto esame 
niekšai?! 

Nelaimė mums, jeigu mes ilsimės sau- 
gūs ir ramūs, o tuo tarpu mūsų gyvenime 
nebus galima rasti jokių šventumo žymių. 

Kaip klusnūs novicijai, mes esame rei- 
kalingi naujų pamokymų ir naujų įpročių, 
kad išbandytume, ar yra mumyse viltis pa- 
sikeisti ir labiau pažengti tobulybėje. 


XXIII SKYRIUS 


MĄSTYMAS APIE MIRTI 


1. Šis gyvenimas greit pasibaigs, tad 
apsižiūrėk, kur dabar esi. 

Šiandien žmogus yra, ryt jau jo nebus; 
kai tik jis dingo iš akių, išnyko ir iš atmin- 
ties. 


63 


O apakęs ir kietos širdies, kuris galvo- 
ja tik apie dabartį ir nemato ateities! 

Turi taip elgtis ir mąstyti, lyg šiandien 
turėtumei mirti. 

Jei turi gryną sąžinę, mirtis nebaugina. 

Geriau reikia vengti nuodėmės, negu. 
bijoti mirties. 

Jei šiandien nesi pasirengęs mirti, kodėl 
manai, kad ryt dar gyvensi? 

Rytojus yra netikras, nes iš kur žinai, 
kad sulauksi rytojaus? 


2. Kas iš ilgo amžiaus, jei taip maža 
tesitaisome? 

Ilgas gyvenimas ne visada padeda pa- 
sitaisyti — dažniausiai jis tik padidina mū- 
sų nusižengimų skaičių. 

Duok Dieve, kad mes būtume gyvenę 
šiame pasauly gerai nors vieną dieng! 

Daugumo žmonių atsivertimui reikia iš- 
tisos metų eilės, bet ir per tuos ilgus metus 
taip maža tepasikeičiama, ir tie metai buvo 
toki bergždil 

Jei baisu mirti, tai dar pavojingiau ilgiau 
gyventi. 

Laimingas, kuris yra pasirengęs sutikti 


64 


mirties valandą ir kuris kiekvieną dieną 
ruošiasi mirčiai, 

Jei matei mirštantį žmogų, galvok, kad 
ir pats turėsi mirti. 


3. Rytą galvok, kad nesulauksi vakaro, 
vakare nedrįsk manyti, kad sulauksi ryto. 

Tad būk pasiruošęs ir gyvenk taip, kad 
mirtis neužkluptų netikėtai. 

Daugumą žmonių ištinka staigi ir nenu- 
matyta mirtis, nes žmogaus Sūnus ateis va- 
landą, kurig nemanote (Luk. 12, 40). 

Kai ateis mirties valanda, kitaip vertinsi 
savo praėjusį gyvenimą ir skaudžiai dejuo- 
si, kad buvai apsileidęs ir bailus. 


4. Kaip laimingas ir išmintingas yra 
tas, kuris gyvena taip, kokiu nori būti mir- 
ties valandą! 

Niekas taip nepatikrina laimingos mir- 
ties, kaip tobulas atsisakymas pasaulio, 
karštas noras tobulėti, atgailos darbai, sa- 
vęs išsižadėjimas ir dėl Jėzaus meilės viso- 
kių nemalonumų pakentimas. 

Galime daug gero padaryti, kol sveiki 
esame, kai susirgsime, nieko negalėsime. 


65 


Liga nedaug ką tepadaro geresniu, taip 
kaip ir dažnos maldingos kelionės nedaug 
ką šventesniu padaro. 


5. Nepasitikėk savo draugais ir savo 
artimaisiais ir neatidėliok savo išganymo 
darbo ateičiai, nes žmonės tuve užmirš grei- 
čiau, negu manai. 

Geriau pačiam apsirūpinti iš anksto ir 
susikrauti šiokio tokio dvasinio turto, negu 
pasitikėti kitų pagalba. 

Jei dabar pats savimi nesirūpini, kas ta- 
vimi rūpinsis, kai numirsi? 

Dabar laikas labai brangus. Šiai dabar 
malonės metas, šiai dabar išganymo diena! 
(II Kor. 6, 2). 

Bet, o vargas, kaip blogai sunaudoji tuos 
dalykus, kuriais galėtumei nusipelnyti am- 
žing gyvenimą! 


6. Ateis laikas, kada savo sielai apva- 
lyti norėsi turėti nors vieng dieną, vieną 
valandą, bet nežinai, ar ją turėsi. 

Mano brolau, kokio pavojaus ir kokios 
baimės galėtum išvengti, jei dabar nuolat 
bijotum mirties ir ja nepasitikėtum. 


66 


Stenkis dabar taip gyventi, kad mirties 
valandą turėtum daugiau pagrindo džiaug- 
tis, negu bijoti. 

Išmok dabar numirti pasauliui, kad ta- 
da pradėtum gyventi su Jėzumi. 

Išmok dabar visko atsižadėti, kad tada 
galėtum laisvai pas Jėzų nueiti. 

Bausk dabar savo kūną atgaila, kad ta- 
da galėtum turėti pilną pasitikėjimą. 

7. Neišmintingasis, iš kur žinai ilgai 
gyvensigs, jeigų nė viena diena nėra tau 
užtikrinta? 

Kiek tokių apsivylė ir buvo staiga atskir- 
ti nuo kūno! 

Kiek kartų girdėjai kalbant: tas žmogus 
buvo užmuštas, tas paskendo, tas užsimušė 
krisdamas iš aukštos vietos; vienas mirė 
valgydamas, kitas žaisdamas; vienas žuvo 
ugny, kitas nuo maro, trečias nuo Žmogžu- 
džio rankos. 

Tad visų galas yra mirtis, ir žmogaus gy- 
venimas praeina kaip šešėlis (Job. 14, 2; 
Psl. 143, 4). 


8. Kas atsimins tave po mirties ir kas 
melsis už tave? 


67 


Tad padaryk dabar, mielas brolau, visa, 
ką gali, nes nežinai, kada mirsi ir ką tau 
atneš mirtis. 

Rink nenykstančius turtus dabar, kol dar 
turi laiko. 

Galvok tik apie savo išganymą ir užsi- 
imk tik Dievo dalykais. 

Daryk dabar sau prietelių, garbindamas 
šventuosius ir sekdamas jų pavyzdžiu, kad 
tau mirus jie priimtų tave į amžinąsias pa- 
dangtes (Luk. 16, 9). 


9. Gyvenk žemėje kaip keleivis ir sve- 
timšalis, kuriam pasaulio dalykai visai neį- 
domūs. 

Išlaikyk savo širdį laisvą ir pakeltą į 
Dievą, nes čia neturi nuolatinės buveinės 
(Žyd. 13, 14), 

Tegul tavo dejavimai, tavo ašaros ir ta- 
vo maldos nuolat kyla į dangų, kad tavo 
siela po mirties būtų verta laimingai nueiti 
pas Dievą. 


68 


XXIV SKYRIUS 


TEISMAS IR BAUSMĖS UŽ NUODĖMES 


1. Visus dalykus vertink amžinųjų da- 
lykų atžvilgiu ir persikelk dvasia į tą dieną, 
kada reikės atsistoti prieš griežtą teisėją, 
nuo kurio nieko negalima paslėpti, kuris ne- 
paperkamas jokiomis dovanomis, kuris ne- 
priima jokių pasiteisinimų ir kuris teisia pa- 
gal teisingumą. 

Vargše ir neprotingas nusidėjėli! Ką pa- 
sakysi Dievui, kuris žino visus tavo prasi- 
žengimus, jei kartais drebi susitikęs supy- 
kusį žmogų? 

Kodėl taip nerūpestingai, užmiršdamas 
savo sielos reikalus ir nieko nenumatyda- 
mas, artiniesi prie tos dienos, kada vienas 
už kitą negalės atsiprašyti ar vienas kito 
apginti, bet kiekvienam užteks savo naštos? 

Dabar tavo darbas duoda vaisių, tavo 
ašaros priimamos, tavo skausmas atlygina 
Dievui ir valo tavo sielą. 


2. Kantrus žmogus jau čia žemėje turi 
didelę ir išganingą skaistyklą, jei būdamas 


69 


kitų užgautas labiau kenčia dėl kito nege- 
rumo, negu dėl savo patirto skausmo, kuris 
nuoširdžiai meldžiasi už tuos, kurie jį skau- 
dina, kuris dovanoja savo skriaudėjams, 
kuris kitus įskaudinęs yra greitas atsipra- 
šyti, kuris labiau linkęs pasigailėti, negu 
rūstauti, kuris save tramdo ir stengiasi savo 
kūną visai atiduoti dvasios valdžiai, 

Geriau čia nusivalyti nuo nuodėmių ir 
atsikratyti ydų, negu už jas atsilyginti ana- 
me gyvenime. 

Kaip mes save apgaudinėjame, netvar- 
kingai mylėdami savo kūną! 


3. Ką gi kitą naikins ugnis, jei ne tavo 
nuodėmes? 

Juo labiau dabar lepini save ir patai- 
kauji savo kūnui, juo skaudesnė paskui bus 
bausmė ir juo daugiau bus medžiagos am- 
žinojai ugniai! 

Sunkiausiai žmogus bus baudžiamas dėl 
tų dalykų, kuriais jis labiausiai nusidėjo. 

Tinginiai bus varstomi karštomis vily- 
čiomis, o nesusivaldą kankinami dideliu al- 
kiu ir troškuliu, 

Begėdžius ir gašliuosius paners į degan- 


70 


čią dervą ir dvokiančią sierą, pavydūs 
kauks iš skausmo kaip pasiutę šunes. 


4. Kiekviena yda turės jai pritaikintą 
bausmę. 

Išdidūs kęs pažeminimą, o šykštuoliai 
didžiausią skurdą. 

Ten viena kančios valanda bus baises- 
nė už šimtą metų didžiausios atgailos čia 
žemėje. 

Čia kartais ilsimės ir pasiguodžiame 
draugams, ten nebus jokio poilsio ir jokios 
paguodos pasmerktiesiems. 

Tad dabar gailėkis už savo nuodėmes, 
kad teismo dieną būtum saugus su palai- 
mintaisiais. 

Tuomet teisieji stovės su didžia ištverme 
prieš tuos, kurie yra atėmę jų darbų vaisius 
(Išm. 5, 1). 

Tada pakils teisti tas, kuris šiandien 
nuolankiai pasiduoda žmonių teismui. 

Tada nuolankų ir neturtingą gaivins vil- 
tis, o išdidus kęs didžių baimę. 

5. Tada pamatys, kad tas buvo išmin- 
tingas pasauly, kuris buvo kvailu laikomas 
ir niekinamas dėl Jėzaus. 


71 


Kantriai iškentėti vargai bus pagirti, 
o kiekviena neteisybė turės užsikimšti sau 
burną (Psl. 106, 42). 

Tada visi teisieji linksminsis, o bedie- 
viai nuliūs. 

Tada varginias kūnas turės didesnį 
džiaugsmą, negu būtų buvęs lepintas. 

Tada neturtingi drabužiai blizgėte bliz- 
gės, o puikūs neteks viso savo žibėjimo. 

Tada neturtingiausias ir mažiausias na- 
melis bus laikomas brangesniu už auksu 
tviskančius rūmus. 

Tada pastoviai praktikuota kantrybė nu- 
lems daugiau, negu visa pasaulio galybė, 
ir paprastas klusnumas bus labiau išaukš- 
tintas už pasaulio išmintį. 

Tada labiau džiaugsis turį gryną sąžinę, 
negu mokytieji. 

Tada turtų niekinimas turės daugiau svo- 
rio, negu visi pasaulio turtai. 

Tada vienas geros maldos prisiminimas 
suteiks daugiau paguodos, negu puikios 
vaišės. 

Tada labiau džiaugsiesi laikęs tylą, ne- 
gu daug kalbėjęs. 


72 


Tada daugiau reikš geri darbai, negu 
gražūs žodžiai, 

Tada labiau vertinsi darbo ir vargo gy- 
venimą, negu visus žemės malonumus. 

Jei tada nori būti laisvas nuo didelių 
kančių, išmok ir įprūask dabar nors truputį 
pakentėti. 

Išmėgink dabar tai, ką paskiau turėsi 
pakelti. 

Jei dabar nieko negali pakelti, tai kaip 
pakelsi amžinas kančias? 

Jei dabar ir mažiausias skausmas veda 
iš kantrybės, tai kas bus pragaro kančias 
kenčiant? 

Yra du džiaugsmai, kurie vienas su kitu 
nesiderina: negali dabar džiaugtis pasau- 
lio džiaugsmais ir paskui gyventi kartu su 
Jėzumi. 

7. Ką tau padės prabangus ir išdidus 
gyvenimas, jei tuojau tektų mirti? 

Viskas yra tuštybė, išskyrus Dievą my- 
lėti ir Jam vienam tarnauti. 

Tas, kuris myli Dievą visa širdimi, nebi- 
jo nei mirties, nei bausmės, nei teismo, nei 
pragaro, nes tobula meilė patikrina priėji- 
mą prie Dievo. 


73 


Tas gi, kuris dar myli nuodėmę, nieko 
stebėtino, jei jis bijo mirties ir teismo. 

Jei meilė dar nesulaiko tavęs visai nuo 
blogo, tai bent baimė tave tetramdo. 

Tas, kuris maža tebijo Dievo, neištvers 
ilgai gerame, bet greit pateks į velnio pink- 
les. 


XXV SKYRIUS 


REIKIA UOLIAI TAISYTIS 


1. Būk budrus ir uolus Dievo tarnyboje 
ir dažnai klausk savęs: ko čia atėjai, kodėl 
palikai pasaulį? 

Argi ne tum, kad gyventum Dievui ir tap- 
tum dvasios žmogum? 

Tad žadink norą žengti tobulybėje, nes 
greit gausi užmokestį už darbus ir nebereiks 
kęsti nei baimės, nei skausmo. 

Dabar truputį padirbėsi, paskui didį po- 
ilsį — ką sakau? amžiną džiaugsmą turėsi. 

Jei pastoviai uoliai ir ištikimai dirbsi, ir 
Dievas bus dosnus savo atlyginimu. 


74 


Turi tikėtis pasiekti garbę, bet be saiko 
nepasitikėk, kad neatšalium uolume ir ne- 
pasididžiuotum. 


2. Vienas žmogus, kuris baimingai svy- 
ravo tarp vilties ir nevilties, nuliūdęs kartą 
įėjo į bažnyčią. Suklupęs prieš altorių, daug 
kartų kartojo: O, kad žinočiau, jog ištversiu! 
Širdies gilumoj išgirdo atsakymą: ką dary- 
tumei, jei žinotumei? Dabar daryk tai, ką 
tada darytum, ir turėsi ramybę. 

Paguostas ir sustiprintas jis visai atsida- 
vė Dievo valiai, ir neramumas praėjo. 

Jis nesiekė dėl smalsumo sužinoti savo 
ateitį, bet norėjo tik patirti Dievo valią ir 
tai, kas Dievui labiau patinka, kad pradėtų 
ir pabaigtų visa tai, kas yra gera. 


3. Tikėkis Viešpačiu ir daryk kas gera; 
gyvenk šalyje ir naudokis jos turtais (Psl. 
36, 3). 

Sunkenybių ir kovos darbo baimė atšal- 
do kai kurių uolumą tobulėti ir taisytis. 

Tie, iš tikrųjų, pralenkia kitus dorybe, 
kurie drąsiai kovoja su savimi dėl tų daly- 
kų, kurie sunkiausiai nugalimi ir mažiau- 
siai malonūs. 


75 


Juo daugiau žmogus save nugali ir ap- 
marina, juo labiau žengia tobulybėje ir dau- 
giau gauna Dievo malonių. 


4. Tikras dalykas yra, kad ne visi turi 
vienodai kovoti, kad save nugalėjus ir ap- 
marinus. 

Bet uolus ir karštas žmogus, net ir daug 
aistrų turėdamas, daug greičiau bėgs tobu- 
lybės keliu už tą, kuris, nors ir geresnes są- 
lygas turėdamas, bus drungnas dorybei. 

Du dalykai labiausiai padeda dvasinei 
pažangai: griežtūs atsisakymas sugadintos 
prigimties palinkimų ir uolus stengimasis 
įsigyti tą dorybę, kuri labiausiai yra reika- 
linga. 

Ypač stenkis išnaikinti savy tas ydas, 
kurios tau labiausiai nepatinka pas kitus. 

5. Viską išnaudok savo dvasinei pa- 
žangai. Jei matai gerus pavyzdžius ar girdi 
apie juos kalbant, tuoj bandyk juos sekti. 

Jei pamatai gi ką nors peiktina, stenkis 
ir pats to nepadaryti; jei kartais jau taip 
padarei, stenkis tuoj pasitaisyti. 

Kaip tu stebi kitus, taip ir kiti tavę stebi. 


76 


Kaip malonu matyti uolius, dievotus, 
karštus, ištikimai regulos besilaikančius 
vienuolius! 

Priešingai, kaip liūdna ir skaudu matyti 
vienuolius, nepildančius savo apsiimtų pa- 
reigų! 

Kaip labai kenkia sau tie, kurie neatlie- 
ka savo pašaukimo pareigų ir kreipia savo 
širdį į netinkamus dalykus! 


6. Atsimink savo pažadus ir visada tu- 
rėk prieš akis nukryžiuotąjį Jėzų. 

Įsižiurėdamas į Jėzaus gyvenimą, turi 
nekartą parausti iš gėdos, kad taip maža 
derinai savo gyvenimą su Jėzaus gyveni- 
mu, nors jau seniai eini Dievo keliu, 

Vienuolis, kuris rimtai ir pamaldžiai ap- 
mąsto šventą Jėzaus gyvenimą ir Jo kančią, 
randa sau daug ko naudinga ir reikalinga 
ir neturi reikalo ieškoti ko nors geresnio 
kitur. 

Tei nukryžiuotasis Jėzus užvaldytų mūsų 
širdį, mes tuojau pasidarytume viskuo tur- 
tingi! 

7. Geras vienuolis žino, ko iš jo reika- 
lauja, ir be vargo pasiduoda. 


77 


Atšalęs gi ir apsileidęs vienuolis visur 
mato sunkenybes, nes jis neturi dvasinio 
džiaugsmo, o išorinių džiaugsmų jam už- 
drausta ieškoti. 

Vienuolis, nesilaikąs regulos, yra išsta- 
tytas pavojui nupulti. 

Tas, kuris ieško lengvesnio ir palaides- 
nio gyvenimo, visada turės rūpesčių, nes 
vis kas nors jam nepatiks. 


8. Kaip ištveria tie vienuoliai, kurie 
kliauzūroje pasiduoda tokiai griežtai draus- 
mei? 

Jie retai teišeina iš namų, gyvena užsi- 
darę, valgo skurdžiai ir grubiai apsirengę; 
jie daug dirba, mažai kalba, ilgai budi, 
anksti kelia, daug meldžiasi, dažnai skaito 
ir visame laikosi griežtos drausmės. 

Atsimink kartūzus, cistersus ir kitus vy- 
rų ir moterų vienuolių ordenus, kurių nariai 
kas naktį keliasi garbinti Dievą. 

Būtų gėda dėl tingumo ar apsileidimo 
neailikti tos aukštos pareigos, kada tiek 
daug vienuolių pradeda garbinti Viešpatį. 


9. O, kad galėtumėm nieko kito ne- 


veikti, kaip tik amžinai širdimi ir lūpomis 


78 


Viešpatį Dievą garbinti, būtume daug lai- 
mingesni, negu esame dabar, kada turime 
tenkinti kūno reikalus. 

Duok Dieve, kad mes kuo mažiau tų rei- 
kalų turėtume ir teturėtume galvoti apie sie- 
los maistą, kuriuo mes, deja, maža tesimai- 
tiname. 


10. Kai žmogus jau nebeieško paguo- 
dos tvariniuose, tik tada jis pradeda tobu- 
lai skonėtis Dievu ir būti viskuo patenkintas. 


Tada nei perteklius jo nedžiugina, nei 
trūkumas nusiminiman nevaro; jis pasitiki 
Dievu, kuris jam tampa viskuo, kuriam nie- 
kas nedingsta ir niekas nemiršta, bet ku- 
riam viskas gyvena ir Jo klauso, 


11. Atsimink visados mirtį ir kad praė- 
jęs laikas negrįžta. 

Dorybės įgyjamos tik didelėmis ir nuo- 
latinėmis pastangomis, 

Kai tik pradedama atšalti, tuoj apninka 
ir neramumas. 

Bet jei ištveriame uolume, pajuntame di- 
delę ramybę ir dėl Dievo malonės bei do- 
rybės meilės darbas darosi lengvesnis, 


79 


Uolus ir karštas žmogus yra viskam pa- 
sirengęs. 

Sunkiau priešintis ydoms ir aistroms, 
kaip pakelti kūno nuovargį. 

Kuris nieku laiko mažus dalykus, pama- 
žu nupuls (Ekl. 19, 1). 

Jei dieną praleisi naudingai, vakare tu- 
rėsi džiaugsmo. 

Budėk, save ragink, įspėk ir elkis visa- 
da gerai, nežiūrint kaip kitas darytų. 

Padarysi tik tiek pažangos, kiek save 
priversi. 


ŽS 


80 


ANTROJI KNYGA 


Nurodymai, kaip tobulinti dvasinį gyvenimą 


I SKYRIUS 


DVASINIS ATSIVERTIMAS 


1. Dievo karalystė yra jumyse (Luk. 17, 
21), sako Išganytojas. 

Nuoširdžiai grįžk pas Dievą, palik tą 
vargšą pasaulį, ir tavo siela ras ramybę. 

Išmok atsisakyti išorinių dalykų ir pa- 
mėk dvasinius ir pamatysi, kaip Dievo ka- 
ralystė įsikurs tavyje. 

Dievo karalystė yra ramybė ir džiaugs- 
mas šventojoje Dvasioje (Rom. 14, 17); to 
niekad nepatirs bedieviai. 

Jei savo sieloje paruoši vertą buveinę 
Jėzui, Jis apsigyvens pas tave ir pripildys 
savo paguoda. 

Visa Jo garbė ir visas gražumas yra vi- 
duje ir Jam gera širdies slaptoje (Psl. 44, 14), 

Jis dažnai lanko dvasiniu gyvenimu gy- 
venantį žmogų; Jo pasikalbėjimai švelnūs, 


83 


Jo paguoda džiuginanti, Jo ramybė neišse- 
miama, To draugiškumas beribis. 


2. Ištikima siela, skubėk paruošti savo 
širdį sužadėtiniui, kad Jis teiktųsi ateiti ir 
apsigyventi. 

Juk Jis pasakė: Jei kas mane myli, tas 
laikys mano žodžius; mes pas jį ateisime ir 
pasidarysime pas jį buveinę (Jon. 14, 23). 
Tad nieko daugiau nepriimk į savo širdį, 
kaip tik Jėzų. 

Kai turėsi Jėzų, būsi turtingas ir nieko 
tau daugiau netruks, nes Jis tave saugos, 
ištikimai globos ir tau nieko nebereikės rei- 
kalauti iš žmonių. 

Žmonės greitai pasikeičia, ir vienu aki- 
mirksniu jų netenki, bet Jėzus pasilieka per 
amžius: nepajudinamas savo pastovume, 
Jis nepasitrauks nuo tavęs iki galui. 


3. Nereikia pasitikėti mirtingu ir silpnu 
žmogumi, nors jis būtų tau naudingas ar 
brangus; nereikia nuliūsti, jei kartais jis tau 
pasipriešina. 

Tie, kurie šiandien tave palaiko, ryt gali 
tapti tavo priešai ir atvirkščiai, nes žmonės 
keičiasi kaip vėjas. 


84 


Visiškai pasitikėk tik Dievu; Jo bijok, 
Jį mylėk: Jis atsakys už tave ir padarys tai, 
kas geriausia. 

Čia mes neturime nuolatinės buveinės 
(Žyd. 13, 14) ir kur tik esame, visur esame 
keleiviai ir svetimi. Niekados neturėsi ra- 
mybės, jei nebūsi artimai susijungęs su Jė- 
zumi. 

4. Ko ieškai aplink save? Juk ne čia ta- 
vo poilsio vieta. 

Tavo buveinė yra danguje, ir į visus že- 
mės dalykus turi žiūrėti tik kaip praeivis. 

' Visa praeina, ir tu praeini kartu su visa 
kita. 

Saugokis, kad neprisirištumei prie ko 
nors, kad tuo nepasidarytumei ko nors ver- 
gas ir nepražūtumei. 

Tegul tavo mintis nuolat kyla į Dievą, 
tavo malda į Jėzų Kristų. 

Jei dar nemoki pakilti iki dangiškos kon- 
templiacijos, ilsėkis Išganytojo kančioje ir 
pasilik Jo šventose ždizdose, 

Jei su meile pasislėpsi Jėzaus žaizdose ir 
tuose brangiausiuose stigmatuose, būsi la- 
bai stiprus gundymų valandose; tada ma- 


85 


žai tesijaudinsi dėl žmonių paniekos ir leng- 
viau pakelsi neteisingas kalbas. 


5. Ir Jėzus buvo šiame pasauly žmo- 
nių niekinamas ir tai sunkiausiose valando- 
se: apleistas savųjų, draugų, artimųjų, lat- 
rų tarpe. 

Jėzus norėjo kentėti ir būti paniekintas, 
o tu drįsti skųstis! 

Jėzus turėjo priešų ir skundikų, o tu nori 
turėti tik draugus ir geradarius! 

Kaip gi galėtumei būti pagirtas už kant- 
rumą, jei neturėtumei jokios sunkenybės? 

Jei nieko nenori kentėti, kaip gali būti 
Jėzaus draugas? 

Jei nori viešpatauti su Jėzumi, kentėk su 
Jėzumi ir dėl Jėzaus. 


6. Jei nors kartą būtumei įėjęs į Jėzaus 
Širdį ir pajutęs nors truputį Jo meilės, maža 
tesirūpintumei tuo, kas tau prieštarauja ar 
nepatinka, bet, priešingai, džiaugiumeis 
esąs įžeistas, nes Jėzaus meilė išmoko žmo- 
gų niekinti patį save. 

Tas, kuris myli Jėzų ir tiesą, tas, kuris 
yra tikrai vidaus žmogus ir išsilaisvinęs iš 
visų netvarkingų prisirišimų, gali laisvai 


86 


prisiartinti prie Dievo ir, pakildamas dvasia 
virš savęs, jau dabar ilsėtis Dievuje. 


7. Tas, kuris vertina daiktus pagal jų 
tikrąją vertę, bet ne pagal žmonių kalbas ir 
nuomones, tas yra tikrai išmintingas; jį Die- 
vas moko geriau negu žmonės. 

Tam, kuris gyvena savo vidaus gyveni- 
mu ir maža tesirūpina išoriniais dalykais, 
dvasiniams lavinimams atlikti geras kiek- 
vienas laikas ir kiekviena vieta. 

Dvasinio gyvenimo žmogus greit susi- 
kaupia, nes jis niekad nėra visas išsiliejęs 
į išorę. 

Jo neišmuša iš tvarkos išoriniai darbai, 
bet jis jų visuomet imasi, kur tik yra reika- 
las ir laikas. 

Tas, kurio viduje yra tvarka, nepameta 
pusiausviros dėl kitų viduje esančio blogio 
ar gėrio. 

Nėra kitų išsiblaškymų ir kliūčių, kaip 
tik tos, kurias žmogus pats sau pasidaro. 

8. Jei būtumei toks, koks turi būti, visai 
laisvas ir visko atsižadėjęs, viskas tarnautų 
tavo gerovei ir tavo pažangai. 


87 


Daug dalykų dar tau nepatinka ir daž- 
nai tave sujaudina dėl to, kad nesi dar vi- 
siškai sau miręs ir išsiskyręs su žemės da- 
lykais. 

Niekas taip nesutepa žmogaus širdies, 
kaip nešvari tvarinių meilė. 

Jei išsižadėtumei išorinių paguodų, ga- 
lėtumei kontempliuoti dangaus dalykus ir 
dažnai ragauti vidaus džiaugsmo. 


II SKYRIUS 


REIKIA ATSIDUOTI DIEVUI 
NUOLANKIAI 


1. Maža rūpinkis tuo, kas yra su tavim 
ar prieš tave, bet rūpinkis, kad Dievas visa- 
da būtų su tavim ir su visa tuo, ką tu darai. 

Turėk gryną sąžinę ir Dievas tave gins. 

Visas žmonių piktumas nepakenks tam, 
kurį Dievas globoja. 

Jei mokėtumei tylėti ir kentėti, Dievas 
visada tau padėtų. 


88 


Jis žino laiką ir būdą tave išlaisvinti; at- 
siduok jam. 

Iš Dievo ateina pagalba; Jis išlaisvina iš 
nemalonumų. 

Dažnai yra naudinga — kad mūsų nuo- 
lankumas nesumažėtų — kad kiti pasimo- 
kytų iš mūsų netobulumų ir mums juos pri- 
mintų. 

2. Kada žmogus nusižemina dėl savo 
trūkumų, jis lengvai nuramina kitus ir be 
vargo susitaikina su tais, kurie yra prieš jį 
sukilę. . 

Nuolankųjį Dievas globoja ir jį išlaisvi- 
na; Jis jį myli ir jį guodžia; Jis jam gausiai 
duoda malonių ir pažeminęs išaukština gar- 
bėje. 

Jis patiki nuolankiajam savo paslaptis, 
Jis jį švelniai glaudžia prie savęs. 

Nors ir labiausiai būtų suniekintas, nuo- 
lankusis dar nepameta ramumo, nes jis re- 
miasi ne pasauliu, bet Dievu. 

Nemanyk esąs pažengęs tobulybėje, jei 
nemanai esąs žemiau visų kitų. 


89 


II SKYRIUS 


RAMUS ŽMOGUS 


1. Pirmiau pats būk ramus, paskui ga- 
lėsi tos ramybės suteikti kitiems. 

Ramus žmogus yra naudingesnis Už mo- 
kytą. 

Aistringas žmogus gera piktu paverčia 
ir piktam lengvai patiki. Gi ramus ir geras 
žmogus viską paverčia geru. 

Kas visada ramus, tas apie kitus blogai 
negalvoja, gi neramus ir nepatenkintas 
žmogus yra draskomas įvairių įtarinėjimų: 
jis nei pats neturi ramybės, nei kitam jos 
neduoda. 

Jis dažnai sako tai, ko neturėtų sakyti, 
ir nedaro to, ką turėtų daryti. 

Jis rūpinasi kitų pareigomis, o apleidžia 
savąsias. 

Rūpinkis tad pirmiau savimi, o paskui 
turėsi teisę pasirūpinti ir artimu. 

2. Savo klaidas moki pagražinti ir iš- 
teisinti, o kitų pasiteisinimų nenori priimti. 

Teisingiau gi būtų savo broliui atleisti, 
o save apkaltinti. 


80 


Jei nori, kad tave pakęstų, pakęsk ir tu 
kitus! 

Žiūrėk, kaip toli dar esi nuo tos tikrosios 
artimo meilės ir to nusižeminimo, kuris tik 
save niekina ir smerkia! 

Nedidelis dalykas gražiai gyventi su 
švelniais ir gerais žmonėmis, nes tai natūra- 
liai visiems patinka; kiekvienam patinka 
ramumas ir kiekvienas myli tuos, kurie su 
jais sutinka. 

Bet gyventi taikoje su žiauriais, kietais, 
nedorais, netvarkingais ir mums besiprieši- 
nančiais žmonėmis yra didelė malonė ir 
pagyrimo verta dorybė. 


3. Yra žmonių, kurie ir patys ramūs ir 
su kitais ramybėje gyvena. 

Yra tokių, kurie patys neramūs ir kitų. 
ramybę ardo — tokie yra sunkenybė ne tik 
kitiems, bet ir patys sau. 

Yra, pagaliau, tokių, kurie patys laikosi 
ramybėje ir kitiems stengiasi tos rūmybės 
suteikti. 

Tačiau šiame vargingame gyvenime 
daugiau turėsime ramybės, skausmus nuo- 
lankiai kentėdami, negu jų neturėdami. 


91 


Tas bus ramesnis, kas mokės geriau 
kentėti, nes tik tas yra savęs valdovas, pa- 
saulio viešpats, Jėzaus draugas ir dangaus 
paveldėtojas. 


IV SKYRIUS 


MINTIES SKAISTUMAS IR 
INTENCIJOS TIESUMAS 


1. Žmogus pakyla virš žemės dviem 
sparnais: paprastumu ir širdies grynumu. 

Paprastumas turi būti intencijoje (norė- 
jime), grynumas jausmuose. 

Paprastumas Dievo ieško, grynumas Jį 
randa ir Juo gėrisi. 

Joks geras darbas nebus sunkus, jei sa- 
vo viduje esi laisvas nuo visų nesutvarky- 
tų jausmų. 

Jei nori tik to, ko Dievas nori ir kas arti- 
mui naudinga, turėsi pilną vidaus laisvę. 

Jei tavo širdis bus tvarkinga, kiekvienas 
tvarinys tau bus gyvenimo veidrodis ir 
šventų pamokymų knyga, 


92 


Ir menkiausias bei labiausiai netikęs 
tvarinys yra Dievo gerumo paveikslas. 


2. Jei būtumei skaistus ir nekaltas, vis- 
ką suprastumei be kliūčių, nes skaisti širdis 
permato dangų ir pragarą. 

Kiekvienas išorinius dalykus vertina pa- 
gal savo vidaus įsitikinimą. 

Jei pasauly yra džiaugsmas, tai jį pati- 
ria skaisti širdis. 

O jei yra kur neramumas ir baimė, tai 
pirmiausia tą patiria nerami sąžinė. 

Kaip ugnis nuvalo geležį nuo rūdžių ir 
padaro ją žvilgančią, taip ir visiškai Dievui 
atsidavęs žmogus pakyla iš susnūdimo ir 
gimsta naujam gyvenimui. 


3. Kai žmogus pradeda ataušti, jis ima 
bijoti ir mažiausio darbo ir godžiai ieško 
išorinių paguodų. 

Bet kai pradeda save nugalėti ir drąsiai 
eiti Dievo keliu, tada jam ir didžiausios sun- 
kenybės nebeturi reikšmės, 


93 


V SKYRIUS 


SAVES VERTINIMAS 


1. Neturime perdaug pasitikėti savimi, 
nes dažnai mums trūksta malonės ir paži- 
nimo. 

Nedaug šviesos teturime, o ir tą pačią 
dėl savo apsileidimo greit galime prarasti. 

Dažnai mes nė pastebėti nepastebime, 
kaip esame akli. 

Dažnai ne tik blogai elgiamės, bet ir suk- 
tai teisinamės. 

Kartais mus valdo aistros, o mes mano- 
me, kad tai uolumas. 

Kitų ir mažiausias klaidas pastebime, o 
sau ir didžiausias leidžiame. 

Greit pajuntame ir įkainuojame iš kitų 
patirtas nuoskaudas, bet nieku laikome tai, 
kuo kitus įskaudiname. 

Kas teisingai save vertina, tas žino, kad 
neturi teisės kito griežtai smerkti. 


2. Vidinio gyvenimo žmogus labiau rū- 
pinasi savimi, o ne kitais, kas kalba apie 
save, tūs tyli apie kitus. 


94 


Nebusi susikaupęs ir dievotas, jei rupi- 
niesi tuo, kas tau svetima, o ne savimi. 

Jei domėsies tik Dievu ir savimi, maža 
tau terūpės išoriniai dalykai, 

Kur esi tada, kada nesi savyje? Ką lai- 
mėjai viskuo domėjęsis, o save pamiršęs? 

Jei nori būti ramus ir su Dievu susijun- 
gęs, turi viską pamiršti ir tik apie save gal- 
voti. 


3. Greit padarysi pažangos, jei atsisa- 
kysi visų žemės rūpesčių. 

Priešingai, greit pailsi, jei šios žemės da- 
lykams kokios nors vilties teiksi. 

Vieną tik Dievą ir tai, kas iš Dievo eina, 
laikyk didžiu, kilniu, maloniu, mylėtinu da- 
lyku. 
Nieku laikyk kiekvieną paguodą, kuri iš 
tvarinio ateina. 

Dievą mylinti siela nieku laiko visa tai, 
kas yra žemiau Dievo. 

Tik vienas amžinas, begalinis, viską pri- 
pildantis Dievas yra sielos paguoda ir tik- 
ras sielos džiaugsmas. 


95 


VI SKYRIUS 
GRYNOS SĄŽINĖS DŽIAUGSMAS 


1. Nes tas yra mūsų gyrius: mūsų są- 
žinės liudijimas (II Kor. 1, 12). 

Turėk gryną sąžinę ir visada būsi links- 
mas. 

Gryna sąžinė gali daug pakelti, ji nenu- 
stoja džiaugsmo nė prispaudimuose. 

Nešvari sąžinė visada nerami ir baili. 

Jei tavo širdis nieko tau neprikiša, tu esi 
nepaprastai ramus. 

Džiaukis tik ką gera padaręs. 

Pikti žmonės niekada neturi džiaugsmo, 
jie neturi vidaus ramybės, nes nėra ramy- 
bės bedieviams (Iz. 57, 21), sako Viešpats 
Dievas. 

Jeigu jie sako: Esame ramūs, neateis ant 
mūsų nelaimės (Jer. 5, 12), kas drįs mums 
kenkti? netikėk jiems, nes Dievo rūstybė pa- 
sirodys staiga, nieku paversdama jų dar- 
bus ir pražudydama jų sumanymus. 

2. Mylinčiam nesunku girtis prispaudi- 
mais (Rom. 5, 3), nes taip girtis yra girtis 
Jėzaus Kristaus kryžiumi (Gal. 6, 14). 

Žmonių teikiama garbė yra trumpa. 


96 


a 


a 


Pasaulio garbę visada lydi nuliūdimas. 

Teisiųjų garbė yra ne žmonių lūpose, bet 
jų pačių (teisiųjų) sąžinėje. 

Teisiųjų džiūgavimas yra Dievuje ir iš. 
Dievo, jų džiaugsmas kyla iš tiesos. 

Kas trokšta tikros ir amžinos garbės, tas 
niekina pasaulio garbę. 

Kas ieško pasaulio garbės ir jos nenie- 
kina visa siela, tas parodo maža tebrangi- 
nąs amžinąją garbę. 

Tik tas turi tobulą širdies ramybę, kurio 
nejaudina nei pagyrimai nei papeikimai. 

3. Tas, kieno sąžinė gryna, bus visada 
ramus ir patenkintas. 

Nepasidarysi šventesnis giriamas, nei 
mažiau tobulas peikiamas. 

Esi tas, kas esi; gali nežinau sau ką pa- 
sakyti, bet dėl to Dievo akyse nepasidarysi 
geresnis, negu esi. 

Jei gerai pažįsti ir teisingai vertini save, 
maža tesidomi tuo, ką žmonės apie tave sa- 
ko. 

Žmogus mato tai, kas regima akims, Die- 
vas gi žiūri į širdį (I Kor. 16, 7). Žmogus tei- 
sia pagal išorinius veiksmus, o Dievas skai- 
to mintis. 


97 


Nuolankios sielos žymė yra — visada 
gerai daryti ir mažai save vertinti. 

Neieškoti iš jokio tvarinio paguodos yra 
didelio sielos grynumo ir didelio Dievu pa- 
sitikėjimo ženklas. 

Neieškoti savo naudai išorinių liudinin- 
kų yra ženklas, kad žmogus yra visiškai at- 
sidavęs Dievui, 

Nes ne tas, kurs pats save užiaria, yra 
pripažįstamas, bet tas, kurį Dievas giria (II 
Kor. 10, 18). 

Visada turėti Dievą savo širdy ir nepri- 
sirišti prie jokio išorinio dalyko yra tikras 
vidinio gyvenimo žmogaus stovis. 


VII SKYRIUS 


REIKIA MYLĖTI JĖZŲ UŽ VISKA 
LABIAU 


1. Laimingas yra tas, kuris supranta, 
ką reiškia mylėti Jėzų ir save niekinti dėl 
Jėzaus. 

Dėl Jėzaus meilės reikia išsižadėti viso- 
kios meilės, nes Jis nori būti mylimas už vis- 
ką labiau. 


98 


Tvarinio meilė yra apgaulinga ir nepa- 
tvari — Jėzaus meilė yra pastovi ir ištikima. 

Kas su tvariniu susideda, su puolančių 
nupuls, kas prie Jėzaus prisiriša, bus sau- 
gus amžinai. 

Mylėk ir draugauk su Tuo, kuris nieka- 
da tavęs neapleis — net ir tada, kada visi 
tave apleis — ir kuris neleis tau pražūti gy- 
venimo pabaigoj. 

Nori ar nenori, vieną dieną reikės su vis- 
kuo atsiskirti. 


2. Gyvendamas ir mirdamas laikykis 
Jėzaus ir pasitikėk Tuo, kuris vienintelis ga- 
li tau padėti tada, kada visi tave apleis. 

Tavo Mylimasis yra toks, kuris su nieku 
nenori dalintis: Jis vienas nori turėti visą 
tavo širdį ir joje viešpatauti kaip karalius. 

Jėzus noriai apsigyventų tavo sieloje, jei 
iš jos išprašytumei visus tvarinius. 

Greit pajusi netekęs beveik viso to, ką 
buvai parėmęs ne Jėzumi, bet žmonėmis. 

Nesiremk vėjo linguojama nendre ir ne- 
pasitikėk ja, nes kiekvienas kūnas yra žolė, 
ir jo garbė praeina kaip lauko gėlės (Iz. 40, 
6). 


99 


3. Dažnai apsivilsi, jei apie žmones 
spręsi iš išorinių dalykų; jei pas žmones ieš- 
kosi naudos ir suraminimo, dažniausiai pa- 
tirsi tik nuostolį. 

Visur ieškok Jėzaus, visur Jį rasi. Jei ieš- 
kai savęs, save rasi, bet savo nenaudai. 

Žmogus, kuris Jėzaus neieško, sau pa- 
kenkia daugiau, negu jam galėtų pakenkti 
visi jo priešai ir visas pasaulis. 


VIII SKYRIUS 


MEILĖS DRAUGYSTĖ SU JĖZUMI 


1. Kai Jėzus yra mūsų širdy, viskas yra 
malonu ir lengva, bet kai Jėzus pasitraukia, 
viskas mus vargina. 

Kai Jėzus nekalba mūsų sieloje, jokia pa- 
guoda neturi vertės; bet jei Jėzus prataria 
nors vieną žodį, jautiesi begaliniai paguos- 
tas. 

Argi Marija Magdalietė ne tuoj atsikėlė 
iš verksmo vietos, kai Morta jai tarė: Mo- 
kytojas čia ir tave šaukia (Jon. 11, 28). 


100 


Laiminga valanda, kurioje Jėzus pakvie- 
čia iš ašarų į dvasios džiaugsmą! 

Kokia sausa ir nejautri tavo siela be Jė- 
zaus! 

Kokia tuštybė, kokia kvailybė norėti ko 
nors kito, o ne Jėzaus! Ar tai nebūtų netekti 
ko nors daugiau, negu viso pasaulio? 

2. Ką mums gali duoti pasaulis be Jė- 
zaus? 

Būti be Jėzaus — nepakenčiamas praga- 
ras; būti su Jėzumi — džiaugsmingas dan- 
gus. 

Jei Jėzus yra su tavimi, joks priešas tau 
negali pakenkti. 

Kas randa Jėzų, randa begalinį turtą ar- 
ba gėrybę, didesnę už visas gėrybes. 

Kas netenka Jėzaus, netenka daug dau- 
giau, negu viso pasaulio. 

Gyventi be Jėzaus — gyveni didžiau- 
siame neturte; būti susijungus su Jėzumi — 
turėti begalinius turtus. 

3. Didelis menas mokėti kalbėti su Jė- 
zumi, ir didelė išmintis mokėti su Juo neiš- 
siskirti. 

Būk nuolankus ir ramus, ir Jėzus pasiliks 
prie tavęs. 


101 


Gyvenk dievotai ir ramiai, ir Jėzus gy- 
vens su tavimi. 

Jei tik panorėsi išsilieti į paviršių, tuojau 
nutolinsi nuo savęs Jėzų ir neteksi Jo malo- 
nės. 

Jei Jėzaus neteksi, kur prisiglausi ir ko- 
kio draugo beieškosi? 

Be draugo nebūsi laimingas; jei Jėzus 
nebus tavo draugas, turėsi tik liūdesį ir nu- 
sivylimą. 

Koks neprotingas esi, jei pasitiki kuo ki- 
tu, o ne Jėzumi! 

Geriau visą pasaulį turėti priešu, negu 
netekti Jėzaus malonės. 

Tad tebūnie Jėzus tau brangesnis už vis- 
ką, kas tau yra brangu. 


4, Mylėk visus kitus žmones dėl Jėzaus, 
o Jėzų dėl Jo paties. 

Tik Jėzų vieną reikia mylėti, nes Jis vie- 
nas yra geriausias ir ištikimiausiūs visų 
draugų. 

Mylėk Jėzuje ir dėl Jėzaus visus draugus 
ir priešus ir melskis už visus, kad jie Jėzų 
pažintų ir Jį mylėtų. 

Nenorėk būti kitų žmonių daugiau ger- 


102 


biamas ir mylimas, nes toji pirmenybė pri- 
klauso Dievui, kuris neturi sau lygių. 

Nenorėk pavergti kito žmogaus širdies ir 
pats savo širdies neeikvok kitų meilei, bet 
Jėzus tebūnie tavyje ir kiekviename gerame 
žmoguje. 

5. Būk laisvas ir skaistus savo viduje, 
nesusirišęs su jokiu tvariniu. 

Jei nori būti laisvas ir patirti Jėzaus ma- 
lonumą, atsipalaiduok nuo visko ir pūau- 
kok Dievui skaisčią, gryną širdį. 

Tas tau pasiseks padaryti tik tada, kada 
Dievo malonė tave trauks ir kada viską bū- 
si pašalinęs iš savo širdies ir pats vienas 
susijungęs su vienu Dievu. 

Kadangi žmogus tik tada viską gali, ka- 
da jį aplanko Dievo malonė, tai kada Die- 
vo malonė iš jo pasišalina, jis tampa netur- 
tingas ir ligonis ir, tartum, paliktas tik sun- 
kiems smūgiams. 

Tačiau tokioj padėty atsidūręs, žmogus 
neturi nusiminti ir vilties nustoti, bet ramiai 
pasiduoti Dievo valiai ir visa tai pakęsti dėl 
Jėzaus meilės, nes po žiemos ateina vasara, 
po nakties diena, po audros giedra. 


103 


IX SKYRIUS 


PAGUODOS NETEKIMAS 


1. Lengva niekinti žmogišką paguodą, 
kada turi dievišką. 

Bet yra labai didelis dalykas netekti kar- 
tu ir žmonių ir Dievo paguodos, noriai pa- 
kęsti dėl Dievo garbės ig širdies tuštumą, 
niekur savęs neieškoti ir savo nuopelnų ne- 
prisiminti. 

Kas nuostabaus, jei Dievo malonei pri- 
pildžius širdį esi linksmas ir uolus? Toji va- 
landa visų pageidaujama. 

Ką Dievo malonė palaiko, tas žengia 
pirmyn lengvai ir džiaugsmingai. 

Kodėl žmogui turėtų būti sunki našta, jei 
ją neša Visagalis ir jį (Žmogų) veda Vyriau- 
sias Vadas? 

2. Mes visada ieškome kokio nors pa- 
lengvinimo, ir žmogus sunkiai teišsižada sa- 
vęs. 

Ištikimas savo vyskupui šv. Laurynas 
kankinys nugalėjo pasaulį, nes jis atsiža- 
dėjo viso, ką pasaulis galėjo mąsinančio 
pasiūlyti, ir ramiai pakentė dėl Dievo mei- 


104 


lės atskyrimą nuo aukščiausiojo Dievo ku- 
nigo, Siksto, kurį jis labai mylėjo. 

Dėl Sutvėrėjo meilės atsižudėjęs žmo- 
gaus meilės, jis Dievo valią pastatė aukš- 
čiau žmogiškosios paguodos. 

Ir tu išmok dėl Dievo meilės išsiskirti 
net su brangiausiu ir artimiausiu draugu. 

Nemurmėk, jei kartais tavo draugas ta- 
ve pameta, nes žinai, kad vieną dieną rei- 
kės nuo visų atsiskirti. 

3. Tik daug ir ilgai su savimi kovoda- 
mas, žmogus išmoksta visai save nugalėti 
ir tik vienam Dievui skirti visus savo jaus- 
mus. 

Kada žmogus tik pats savimi remiasi, jis 
lengvai pasiduoda žmogiškoms paguo- 
doms. 

Gi tas, kuris tikrai myli Jėzų ir yra uolus 
dorybėse, nepasiduoda žmogiškų paguodų 
mąsinamas ir neieško jausminių malonu- 
mų: greičiau jis ieško kietų bandymų ir ken- 
čia dėl Jėzaus sunkų darbą. 

4. Kai Dievas tau suteikia kokią dvasi- 
nę paguodą, priimk ją su padėka, tik atsi- 
mink, kad tai yra Dievo dovana, o ne tavo 
nuopelnas. 


105. 


Gavęs paguodą, nesipūsk, perdaug ne- 
sidžiauk, nepradėk perdaug gerai apie sa- 
ve manyti, bet, priešingai, būk nuolankes- 
nis, budresnis ir kuklesnis, nes šiai valan- 
dai praėjus vėl ateis pagunda. 

Netekęs paguodos, tuojau nenusimink, 
bet nuolankiai ir kantriai lauk naujo Dievo 
apsilankymo, nes Jo galioje yra tave dar 
daugiau paguosti. 

Tai nėra jokia naujiena tiems, kurie yra 
susipažinę su Dievo keliais: didieji šventie- 
ji ir senovės pranašai dažnai tokiu būdu bu- 
vo mėginami. 


5. Vienas jų, jausdamas turįs Dievo 
malonę, sušuko: Aš gi kalbėjau savo laimės 
pilnybėje: nepasvirsiu per amžius (Psl. 29, 
7). Bet malonei pasišalinus, jis sako: Tu nu- 
gręežei nuo manęs savo veidą, ir aš nusi- 
gandau (Psl. 29, 8). 

Bet tos baimės apimtas jis nenusimena, 
tik dar uoliau meldžia Viešpatį sakydamas: 
Į tave, Viešpatie, aš šaukiaus ir savo Dievui 
meldžiaus (Psl. 29, 9). 

Pagaliau sulaukia savo maldos vaisių 
ir šiais žodžiais liudija esąs išklausytas: 


106 


Viešpats išgirdo, ir Jam pagailo manęs; 
Viešpats pasidarė mano padėjėjas (Psl. 29, 
11). 

Bet kaip? Tu man pavertei, sako jis, ma- 
no raudojimą į džiaugsmą, perplėšei mano 
maišą ir apsupai mane linksmybe (Psl. 29, 
12). 

Kadangi Dievas taip elgėsi su pačiais 
didžiaisiais šventaisiais, tai mes, vargšai, 
neturime nustoti drųsos, jei kartais esame 
uolūs, o kartais labai šalti, nes Dievo dva- 
sia ateina ir išeina, kada jai patinka. Todėl 
ir Jobas galėjo pasakyti: Lankai jį auštant ir 
ūmai bandai jį (Job. 7, 18). 

6. Kuo aš pasitikėsiu, jei ne dideliu 
Dievo gailestingumu ir laukiama dangaus 
malone? 

Nors ir turėčiau savo draugystėje gerų 
žmonių, uolių vienuolių ir ištikimų draugų, 
nors skaityčiau šventas knygas ir iškalbin- 
gus įrodymus, nors klausyčiaus švelnaus 
himnų giedojimo, visa tai maža padėtų ta- 
da, kada malonė pasitraukia ir mane pa- 
lieka mano skurdui. 

Tada nėra geresnio vaisto, kaip nuolan- 
kus ir kantrus atsidavimas Dievo valiai. 


107 


7. Aš nesu sutikęs tokio švento ir die- 
voto žmogaus, kuris nebūtų patyręs Dievo 
malonės pasitraukimo ir atšalimo valandų. 

Joks šventasis nebuvo taip aukštai iš- 
keltas ir apšviestas, kad anksčiau ar vėliau 
nebūtų buvęs gundytas. 

Niekas nėra vertas patirti Dievo kon- 
templiacinės malonės tol, kol nėra ko nors 
kentėjęs dėl Dievo. 

Pagunda paprastai yra ženklas, kad su- 
raminimo valanda arti. 

Dangaus paguoda yra pažadėta tiems, 
kurie bandomi pagundomis. Nugalėtojui aš 
duosiu valgyti iš gyvybės medžio (Apr. 2, 
7). 

8. Dieviška paguoda teikiama tam, kad 
žmogus lengviau nugalėtų priešingumus. 

Tuojau po šio laimėjimo ateina pagun- 
da, kad žmogus dėl patirto gero nepradėtų 
didžiuotis. 

Velnias niekad nemiega, ir kūnas tebė- 
ra gyvas, todėl niekad nenustok ruoštis ko- 
vai, nes kairėje ir dešinėje pilna priešų, ku- 
rie visada budi. 


108 


X SKYRIUS 


DĖKINGUMAS UŽ DIEVO MALONES 


1. Kodėl ieškai poilsio, jei esi sutvertas 
darbui? 

Labiau ruoškis būti kantrus, negu ragau- 
ti paguodos; labiau būk pasiruošęs nešti | 
kryžių, negu ragauti džiaugsmų. 

Kuris iš pasaulio žmonių noriai nepriim- 
tų džiaugsmų ir dvasinių paguodų, jei būtų 
tikras visad jų patirsiąs? 

Dvasiniai džiaugsmai viršija visus pa- 
saulio džiaugsmus ir kūno smagumus. 

Visi pasaulio džiaugsmai yra gėdingi 
arba bergždi, tik vien dvasiniai džiaugsmai 
yra malonūs ir nekalti, kilę iš dorybių ir 
Dievo paskleisti skaisčiose širdyse. 

Tačiau niekas negali tais dieviškais ma- 
lonumais naudotis kaip tinkamas, nes pa- 
gunda niekad ilgam nepasišalina. 

2. Klaidinga dvasios laisvė ir perdide- 
lis pasitikėjimas savimi yra didelė kliūtis 
apsilankymams iš aukščiau. 

Dievas daug gero daro žmogui, suteik- 
damas paguodos malonę, tačiau žmogus 


109 


labai blogai daro Dievui už ją nepadėko- 
damas ir Jam jos nepripažindamas. 

Jei mes ne taip gausiai malonių gauna- 
me, tai dėl to, kad esame nedėkingi jų au- 
toriui ir kad neiname jų ieškoti į pirmąjį 
šaltinį. 

Dievas niekada neatsisako savo malone 
aplankyti to, kuris ją dėkingai priima, ir pa- 
prastai nuolankiojam suteikia tai, ką ati- 
ma iš išdidžiojo. 

3. Aš nenoriu paguodos, kuri man at- 
imtų gailestį, aš nenoriu kontempliacijos, 
kuri mane vestų į puikybę. 

Ne visa, kas aukšia, yra šventa, ne visa, 
kas švelnu, yra gera, ne kiekvienas noras 
yra tyras, ne visa, kas žmogui brangu, yra 
malonu Dievui. 

Aš trokštu malonės, kuri padarytų ma- 
ne labiau nusižeminusį, labiau budrų, 1a- 
biau pasiryžusį savęs išsižadėti. 

Žmogus, Dievo mokomas malonę tei- 
kiant ir ją atimant, nedrįs savo jėgoms pri- 
skirti jokio gero, bet greičiau prisipažins 
esąs skurdžius. 

Atiduok Dievui, kas Dievo, ir sau, kas 
tavo. Pagarbink Dievą už Jo malones ir pri- 


110 


sipažink, kad nieko daugiau neturėdamas, 
kaip nuodėmę, nesi daugiau nieko kito ver- 
tas, kaip bausmės už nuodėmę. 

4. Sėskis paskutinėje vietoje (Luk. 14, 
10), o pirmoji bus tau atiduota, nes aukš- 
čiau iškilęs visada remiasi žemesniu. 

Didžiausi šventieji Dievo akyse yra pa- 
tys mažiausi jų pačių akyse; ir juo kilnes- 
nis jų pašaukimas, juo labiau jie yra nusi- 
žeminę. 

Jie netrokšta tuščios garbės, nes pilni 
dangiškos tiesos ir garbės. 

Atsirėmę Dievo, jie nebesiremia ir ne- 
bepasitiki savimi. 

Visa gera priskirdami Dievui, jie nebe- 
ieško žmonių garbės, bet vien tos, kuri tik 
iš Dievo eina; jų vienintelis tikslas ir vienin- 
telis troškimas yra kad Dievas užvis labiau 
būtų garbinamas pats savyje ir savo šven- 
tuosiuose. 

5. Būk dėkingas Dievui už mažą malo- 
nę, tada būsi vertas gauti didesnių. 

Mažiausiąų malonę ir mažiausią dovaną 
brangink kaip didžiausią ir ypatingiausią. 

Jei atsiminsi Dievo didybę, jokia iš Jo 
gaunama dovana nebesirodys maža ar nie- 


111 


kintina, nes ar gali kas nors panašaus išeiti 
iš begalinio Dievo rankų? 

Jei Dievas siųs bausmę ar nelaimę, pri- 
imk su džiaugsmu, nes visa tai, ką Jis lei- 
džia ar siunčia, yra naudinga mūsų išgany- 
mui. 

Jei nori ilgiau pasilaikyti Dievo malonę, 
būk dėkingas ją gavęs ir kantrus jos nete- 
kęs. Melskis, kad įgą grąžintų, būk nusižemi- 
nęs ir budrus, kad jos nenustotum. 


XI SKYRIUS 


MAŽA TĖRA KRYŽIAUS MYLĖTOJŲ 


1. Daug yra tokių, kurie trokšta dan- 
giškosios Jėzaus karalystės, bet maža tokių, 
kurie sutiktų nešti Jo kryžių. 

Daugelis nori būti Jo suraminami, bet 
nedaugelis temyli Jo kančias. 

Daug Jis turi draugų prie stalo, bet maža 
pasninko dienomis. 

Visi nori džiaugtis su Jėzumi, bet nedaug 
kas nori nors kiek kentėti dėl Jo. 


112 


Daugelis seka Jėzų iki duonos laužymo, 
bet nedaugelis iki kančios taurės gėrimo. 

Daugelis gėrisi Jo stebuklais, bet nedaug 
kas ragauja kryžiaus negarbingumo. 

Daugelis myli Jėzų tol, kol nepatiria prie- 
šingumų. 

Daugelis Jį garbina tol, kol patiria iš Jo 
suraminimo, 

Bet jei Jėzus valandėlei pasislepia, jie 
pradeda murmėti arba įpuola į didžiausią 
nusivylimą. 

2. Tie gi, kurie myli Jėzų dėl Jėzaus, o 
ne dėl savęs, Jį lygiai garbina ir švelniau- 
sios paguodos ir didžiausio širdies suspau- 
dimo valandomis. 

Jie ir tada Jį garbintų ir Jam dėkotų, jei- 
gu ir niekad nepatirtų Jo suraminimo. 

3. O, kaip galinga yra Jėzaus meilė, 
jei ji yra laisva nuo mūsų savimeilės ir iš- 
skaičiavimo priemaišų! 

Argi ne samdininkai yra tie, kurie nuo- 
lat ieško suraminimo (paguodos)? 

Argi tie, kurie nuolai rūpinasi savo Už- 
mokesčiu, ne save labiau myli, kaip Jėzų? 

Kur yra tas, kuris nori tarnauti Dievui 
tik dėl Dievo? 


113 


4. Retai tesutiksime tokį tobulą žmogų, 
kuris būtų visko išsižadėjęs. 

Kur rasi tokį neturtėlį dvasioje, kuris bū- 
tų išsižadėjęs visų tvarinių? Jo reikia ieškoti 
labai toli, iki pat žemės pakraščių (Patr. 31, 
10). 

Jei žmogus ir viską atiduotų, ką jis turi, 
ir tai būtų niekis (Giesm. Giesm. 8, 7). 

Jei jis smarkiai atgailauja, ir tai dar ma- 
Ža. 

Jei jis ir labai mokytas, toli dar iki galo. 
Jeigu didžiai dorybingas ir uolus maldoje, 
dar daug jam trūksta — pačio reikalingiau- 
sio dalyko. 

Ko gi? Kad visko išsižadėjęs išsižadėtų 
ir savęs, savo savimeilės. 

Ir kad visa tai padaręs, ką žinojo esant 
reikalinga padaryti, manytų, kad dar nie- 
ko nepadarė, 

5. Tegul maža tevertina tai, kas atrodo 
dideliu dalyku, ir tegul save laiko nenau- 
dingu tarnu, kaip sako Tiesa: Taip ir jūs, 
ailikę visa, kas jums paliepta, sakykite: 
Esame nenaudingi tarnai (Luk. 17, 10). 

Tada žmogus bus tikrai neturtingas dva- 
sioje ir galės su pranašu sakyti: 


114 


Niekas nėra labiau turtingas, labiau ga- 
lingas ir labiau laisvas už tą, kuris moka 
visko, ir savęs, išsižadėti, ir pasirinkti pas- 
kutinę vietą. 


XII SKYRIUS 


ŠVENTAS KRYŽIAUS KELIAS 


1. Daug kam atrodo kieti šie Kristaus 
žodžiai: Teišsižada pats savęs, tegul kas- 
dien neša savo kryžių ir teseka mane (Luk. 
9, 23). 

Bet dar sunkiau bus klausyti paskutinę 
dieną šių Kristaus žodžių: Eikite šalin nuo 
manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį (Mat. 
25, 41). 

Tie, kurie dabar noriai klauso Dievo pa- 
raginimo nešti kryžių ir tą paraginimą vyk- 
do, neturės baimės paskutinę teismo dieną 
išgirsti amžiną pasmerkimą. 

Tuomet pasirodys danguje žmogaus Sū- 
naus ženklas (Mat. 24, 30). 

Tada kryžiaus mokiniai, tie, kurie visą 
savo gyvenimą sekė Jėzų Nukryžiuotąjį, pri- 


115 


siartins prie Jėzaus Teisėjo su dideliu pasi- 
tikėjimu. 

2. Kodėl bijai kryžiaus, jei jis veda į 
dangaus karalystę? 

Kryžiuje yra išganymas, kryžiuje yra 
gyvenimas, kryžius gina nuo priešų. 

Iš kryžiaus teka visi dangaus malonu- 
mai. 

Kryžiuje yra sielos tvirtybė, kryžiuje yra 
dvasios džiaugsmas, kryžiuje yra aukščiau- 
sia dorybė, kryžiuje yra šveniumo tobulu- 
mas. 

Tik kryžiuje yra sielos išganymas ir am- 
žinojo gyvenimo viltis. 
savo kryžių ir sek Jėzų. 

Jis pirma tavęs nešė savo kryžių ir nu- 
mirė ant kryžiaus dėl tavęs, kad ir tu neštu- 
mei savo kryžių ir kad norėtumei numirti 
ant kryžiaus. 

Jei mes numirėme sų Kristumi, tai mes 
tikime, kad taip pat drauge su Kristumi bū- 
sime gyvi (Rom. 6, 8); jei dalinsimės su Jė- 
zumi kančiomis, dalinsimės ir garbe. 

3. Tad viskas yra kryžiuje ir viskas pri- 
klauso nuo mirimo sau. Nėra kito kelio į gy- 


116 


vybę ir tikrą širdies ramybę, kaip kryžiaus 
ir nuolatinio marinimosi kelias. 

Eik, kur nori, ieškok, ko nori, niekur ne- 
rasi kilnesnio ir saugesnio kelio, kaip šven- 
to kryžiaus kelias, 

Jeigu ir viską galėtum sutvarkyti pagal 
savo pažiūras ir norus, vistiek, norėsi ar ne- 
norėsi, dėl ko nors turėsi kentėti; visur rasi 
kryžių, nes arba kentėsi kūno skausmus, 
arba siela bus apkartus. 


4. Kartais tave Dievas apleis, kartais 
artimas kankins, blogiausia gi, kad dažnai 
pats savęs nepakęsi. Nesurasi savo skaus- 
mui palengvinti jokios priemonės ir turėsi 
kentėti tiek, kiek Dievas norės. 

Dievas nori tave išmokyti kentėti be su- 
raminimo, kad tu išmoktum Jam visiškai pa- 
klusti ir kad tokiu būdu taptum nuolankes- 
nis. 

Niekas taip negali atjausti Kristaus kan- 
čios, kaip tas, kuris ką nors panašaus yra 
iškentėjęs. 

Tad kryžius visados yra paruoštas — jis 
visur tavęs laukia. 

Nors kažin kur eitum, vistiek nuo jo ne- 


117 


pabėgsi, nes visur save nusineši ir visur 
rasi save. 

Pakilsi ar nusileisi, išeisi iš savęs ar grį- 
ši į save, visur rasi kryžių; tad jei nori turėti 
dvasios ramybę ir laimėti nemirštamą vai- 
niką, visur būk kantrus. 

5. Jei kryžių neši džiaugsmingai, jis 
pais tave neš ir nuneš į paskirtą tikslą — 
kur kančių daugiau nėra; bet tai nebus šia- 


me pasauly. 
“ "Jei kryžių“ neši susiraukęs, jis Garysis ) 
„gunkesnis, o nešti vistiek reikės. 


-Jei vieną kryžių numesi, tikriausiai rasi 
kitą, ir, galbūt, daug sunkesnį. 


6. Ar manai išvengti to, ko nė vienam 
žmogui nepasisekė išvengti? Koks šventasis 
šiame pasauly neturėjo kryžių ir prispaudi- 
mų? 

Pats Išganytojas Jėzus Kristus nė vieną 
savo žemiškojo gyvenimo valandą nebuvo 
be kančios. Argi nereikėjo, kad Kristus tai 
kentėtų ir taip įeitų į savo garbę? (Luk. 24, 
26). 

Tad kodėl ieškai kito kelio, kaip karališ- 
kasis švento kryžiūus kelias? 


118 


M 


7. Visas Jėzaus Kristaus gyvenimas 
buvo tik kryžius ir ilga kankynė; o tu ieškai 
poilsio ir džiaugsmo! 

Labai skaudžiai klysti, jei ieškai ko kito, 
o ne kentėjimų, nes visas mūsų mirtingasis 
gyvenimas yra vargingas ir kryžiais nu- 
sagstytas. 

Juo žmogus darosi tobulesnis, juo, daž- 
nai, labiau kryžiai sunkėja, nes meilė di- 
dina ištrėmimo skausmą. 


8, Tačiau tas, kuris yra bandomas sun- 
kiais kryžiais, nėra paliktas be paguodos, 
nes jis jaučia didėjant savo kantrybės vai- 
sius. 

"Nes jei jis noriai pasiduoda skausmui, 
tas jį vargings skausmas greit virsta švel- 
niai raminančia paguoda. 

Juo labiau kūnas turi kentėti, juo labiau 
malonė stiprina dvasig. " 

Kartais net pats noras kentėti taip stipri- 
na žmogų, kad jis net nebenori būti išlais- 
vintas iš skausmų, nes jis žino, kad juo dau- 
giau jis kenčia dėl Dievo, juo labiau jis Die- 
vui patinka. -- 

Ne dėl savo nuopelnų (dorybės), bet Die- 


119 


vo malonei žmogaus menką kūną stipri- 
nant, žmogus dėl savo dvasios uolumo gali 
mylėti ir trokšti to, ko natūraliai jis neken- 
čia ir kratosi. 

Žmogus nenori kryžių nešioti, kryžių my- 
lėti, kūną varginti, jį dvasiai pavergti, gar- 
bės vengti, noriai pakęsti nuoskaudas, pats 
save niekinti ir norėti būti kitų niekinamas, 
kęsti skausmus ir nuostolius ir netrokšti pa- 
sauly jokios gerovės. 

Jei tik savo jėgas teturi minty, nė vieno 
tų dalykų nepadarysi. 

Bet jei pasitikėsi Viešpačiu, gausi jėgų 
iš dangaus ir nugalėsi kūną ir pasaulį. 


Nebijosi nė savo priešo velnio, jei būsi 
apsiginklavęs tikėjimu ir pažymėtas Jėzaus 
Kristaus kryžiumi. 


10. Tad būk pasiruošęs, kaip geras ir 
ištikimas Jėzaus Kristaus tarnas, drąsiai 
nešti dėl tavo meilės nukryžiuoto Mokytojo 
kryžių. 

Būk pasiruošęs šiame gyvenime kentėti 
tūkstančius nemalonumų, nes jie laukia ta- | 
vęs visur, tu jų visur rasi ir nuo jų niekur 
nepasislėpsi. 


120 


Reikia, kad taip būtų; ir nėra nuo jų kito 
vaisto, kaip tik kantrybė su pačiu savim. 

Jei Išganytojo meilė tau brangi ir jei no- 
ri dalyvauti su Juo garbėje, gerk Jo taurę 
džiaugsmingai. 

Leisk Dievui laisvai elgtis su paguodo- 
mis: tegul Jis jas dalina kaip nori. 

Sau pasirink tik kentėjimus ir laikyk--. 
juos brangiomis paguodomis, nes šio laiko 
kentėjimai negali lygintis su būsimąja gar- 
be, kuri bus mumyse apreikšta (Rom. 8, 18). 


m 


11. Kai jau kentėjimai tau pasidarys.. 
malonūs ir juos pamilsi dėl Jėzaus Kristaus, 
tada laikyk save laimingu, nes radai rojų 
"žemėje. ————— “ 

Bet jei kančia bus karti ir jos vengsi, ta- 
da būsi neramus, ir tas neramumas visur 
tave sekios. 


12. Jei stengies būti tuo, kuo turi būti, 
stengies kentėti ir mirti sau, tavo skausmai 
greit sušvelnės, ir ramybė grįš. 

Jei ir būsi pakeltas, kaip šv. Paulius, į 
trečią dangų, nemanyk, kad jau būsi lais- 
vas nuo kentėjimų. Nes aš jam. parodysiu, 


121 


sako Jėzus, kaip daug jam reikia kentėti dėl 
mano vardo (Apd..9, 16). ||| € 

Tad jei nori mylėti Jėzų ir Jam nuolat — 
tarnauti, nebelieka nieko kito, kaip tik ken- 
tėti. 

13. Duok, Dieve, kad būtumei vertas ką 
nors kentėti dėl Jėzaus! Kokia didelė tau bū- 
tų garbė! Koks pavyzdys artimui! 

Mat, visi pataria kantrybę, bet ne visi 
nori kentėti. 

Jei tiek daug žmonių ir taip labai ken- 
čia dėl pasaulio, kaip džiaugsmingai tu tu- 
rėtumei ką nors pakęsti dėl Jėzaus! 


14. Žinok ir tvirtai tikėk, kad tavo gy- 
venimas turi būti nuolatinis mirimas ir kad 
juo labiau numiršti pats sau, juo labiau pra- 
dedi gyventi Dievui. 

Niekas negali suprasti dangaus dalykų, 
jei nieko nekentės dėl Jėzaus Kristaus. 

Nieko nėra malonesnio Dievui, nieko iš- 
ganingesnio pasauly, kaip džiaugsmingai 
kentėti dėl Jėzaus. Jei būtumei laisvas pasi- 
rinkti džiaugsmą ar skausmą, turėtumei pa- 
sirinkti skausmą, ne džiaugsmą, nes tada 


122 


būtumei panašesnis į Jėzų Kristų ir jo šven- 
tuosius. 

Mūsų nuopelnus ir mūsų pažangą didi- 
na ne malonumai ir paguodų gausumas, 
bet didžių nemalonumų ir sunkenybių pa- 
kentimas. 


15. Jei žmogui būtų kas nors naudin- 
gesnio ir gerėsnio kaip kentėjimai, Jėzus 
mums būtų pasakęs ir pavyzdžiu parodęs. 

Tačiau Jis įsakmiai ragina nešti kryžių 
savo mokiniams ir Jį sekantiems sakyda- 
mas: Jei kas nori eiti paskui mane, tegul 

4 pats savęs išsižada, tegul ima savo kryžių 
Air teseka mane (Mat. 16, 24). 

Viską perskaitę ir viską apmąstę, pūda- 
rykim išvadą, kad per daugelį sielvartų 
mums reikia įeiti į Dievo karalystę (Apd. 14, 

< 21). 


R 


123 


TREČIOJI KNYGA 


Dvasinis gyvenimas 


I SKYRIUS 


JĖZAUS PASIKALBĖJIMAS SU 
IŠTIKIMA SIELA 


1. Aš klausysiuos, ką Viešpats Dievas 
manyje kalba (Psl. 84, 9). 

Palaiminta siela, kuri girdi Viešpatį, jai 
kalbantį, ir kuri patiria iš Jo burnos paguo- 
dos žodį! 

Palaimintos ausys, visad budrios išgirs- 
ti dievišką šnabždėjimą ir kurčios pasaulio 
garsams! 

Dar kartą palaiminios ausys, kurios 
klausosi ne išorinių garsų, bet tiesos, kuri 
moko viduje! 

Palaimintos akys, kurios užsimerkia išo- 
riniams dalykams ir kontempliuoja tik vi- 
dujinius! 

Palaiminti tie, kurie supranta širdies pa- 
slaptis ir kurie kiekvienos dienos praty- 


127 


$ 


bomis ruošiasi vis geriau suprasti dangaus 
paslaptis! 

Palaiminti tie, kuriems teikia džiaugsmo 
atsidavimas Dievui ir kurie išsilaisvina iš 
visų pasaulio rūpesčių! 

Svarstyk tuos dalykus, mano siela, ir už- 
daryk savo jausmų duris, kad tu galėtumei 
girdėti, ką Dievas kalba tavo viduje. 


2. Šiai ką tau sako tavo Mylimasis: aš 
esu tavo išganymas, tavo ramybė ir tavo 
gyvenimas. 

Nepasitrauk nuo manęs, ir turėsi ramy- 
bę. Palik visa tai, kas nyksta, ieškok tik to, 
kas amžina. 

Kas yra visi laikiniai dalykai, jei ne tuš- 
čia vilionė? Ką tau padės tvariniai, jei tave 
apleis pats Tvėrėjas? 

Tad visko išsižadėk ir rūpinkis patikti 
Kūrėjui ir Jam būti ištikimas, kad susilauk- 
tum tikros palaimos. 


128 


II SKYRIUS 


TIESA TYLIAI KALBA MUMYSE 


1. Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas 
klauso (I Kar. 3, 9). Aš tavo tarnas, duok 
man išmanymo, kad pažinčiau tavo liudiji- 
mus (Psl. 118, 125). 

Palenk mano širdį į savo liudijimus (Psl. 
118, 36), kad jie kristų kaip švelni rasa (5 
Moz. 32, 2). 

Izraelio vaikai kadaise sakė Mozei; Tu 
mums kalbėk, ir mes klausysime: tenekal- 
ba mums Viešpats, kad kartais nenumirtu- 
mėm (Exod, 20, 19). 

Tokia nėra mano kalba, Viešpatie; prie- 
šingai, aš tavęs šaukiuosi kaip pranašas 
Samuelis: kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas 
klauso (I Kar. 3, 10). 

Ne Mozė, ne pranašai tegul man kalba, 
bet tu pats, Viešpatie, man kalbėk, tu, ku- 
ris esi visų pranašų šviesa ir juos įkvėpianti 
dvasia. Tu vienas be jų gali apšviesti ma- 
no sielą savo tiesa, o jie be tavęs nieko ne- 
gali. 


129 


2. Jie gali tarti žodžius, bet jų negali 
padaryti veikliais. 

Jų kalba yra puiki, bet, tau tylint, ji ne- 
uždega širdies. 

Jie išdėsto raidę, tu duodi prasmę. 

Jie paskelbia paslaptis, bet tu jas pade- 
di suprasti. 

Jie skelbia tavo įstatymus, tu padedi 
juos įvykdyti. 

Jie rodo kelią, tu teiki jėgų juo eiti. 

Jie veikia išoriniai, tu apšvieti ir mokai 
širdis. 

Jie laisto paviršių, tu teiki vaisingumą. 

Jų žodžiai paliečia ausis, tu apšvieti 
protą. 

3. Tegul tad nekalba man Mozė, bet tu, 
Viešpatie, amžinoji Tiesa, kalbėk man, kad 
iš baimės nemirčiau ir kad neklausyčiau be 
naudos, jei, tik paviršutiniškai paliestas, vi- 
duje neužsidegčiau; kad nebūčiau pasmerk- 
tas tavo žodį girdėjęs, bet nevykdęs, paži- 
nęs, bet nepamilęs, įtikėjęs, bet nelaikęs. 

Kalbėk, Viešpatie, nes tavo tarnas klau- 
so: Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius 
(I Kar. 3, 10; Jon. 6, 69). 


130 


Kalbėk, kad nors truputį paguostum ma- 
no sielą, kad išmokytum pataisyti gyveni- 
mą: kalbėk savo vardo amžinai garbei ir 
pagarbai. 


III SKYRIUS 


REIKIA KLAUSYTI DIEVO ŽODŽIO 
NUSIŽEMINUS 


1. Jėzus. Mano sūnau, klausyk ma- 
no švelnių žodžių, kurie viršija visų pasau- 
lio filosofų ir išminčių mokslą. 

Žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, yra 
dvasia ir gyvybė (Jon. 6, 64), ir apie juos 
nereikia spręsti pagal žmogiškąjį suprati- 
mą. 

Jų nereikia vartoti tuščiam pasigėrėji- 
mui, bet jų reikia klausytis tyloje ir juos 
priimti nusižeminus ir su meile. 


2. Mokinys. Aš sakau: Palaimintas 
žmogus, kurį tu, Viešpatie, perspėji ir mo- 
kai jį savo įstatymo, kad suteiktumei jam 
palengvinimo nelaimės dienose (Psl. 93, 
12-13). 


131 


3. Jėzus. Aš nuo pat pradžios mo- 
kiau pranašus, sako Viešpats. Ir dabar nesu 
nustojęs kalbėti visiems, tačiau daug yra 
užkietėjusių, ir jie negirdi mano balso. 

Daugelis labiau klauso pasaulio, negu 
Dievo: jie labiau mėgsta pataikauti kūno 
norams, negu pasiduoti Dievo valiai. 

Pasaulis siūlo nedaug ir greit nykstan- 
čius dalykus, bet jam tarmaujama visu u0- 
lumu; aš siūlau begalinius ir amžinus daly- 
kus, bet žmonių širdys lieka šaltos. 

Kas manęs klauso visuose dalykuose to- 
kiu ištikimumu, kaip klauso pasaulio ir jo 
valdovų? 

Susigėsk, Sidone, jūra kalba (Iz. 23, 4); 
jei tu klausi kodėl, štai tau atsakymas: 

Dėl menkniekių žmonės nesigaili ilgos 
kelionės, gi amžinajam gyvenimui laimėti 
vos žingsnį teįstengia pažengti. 

Ieško pačio niekingiausio pelno: dėl ma- 
žiausio pinigo kartais gėdingiausiai ginči- 
jasi, dėl menkniekių vargsta dieng ir naktį. 

Bet, o varge! dėl begalinės vertės gėrio, 
dėl amžinos laimės ir garbės nesiryžta pa- 
kelti nė mažiausio vargo, 


132 


4. Susigėsk, tinginy ir priešgina, kad 
kiti uoliau ieško pražūties, negu tu išgany- 
mo, kad kitus tuštybė labiau masina, negu 
tave tiesa. 

Tačiau jie dažnai apsivilia; mano gi pa- 
žadai nieko neapvilia, ir aš niekad neatstu- 
miu to, kuris manimi pasitiki. 

Ką pažadėjau, tą duosiu, ką pasakiau, 
tą ištesėsiu, žinoma, jei ištversi mano mei- 
lėje iki galo. 

Aš atlyginų geriesiems ir bandau tei- 
siuosius. 

5. Įsidėk mano žodžius giliai į širdį ir 
gerai juos apmąstyk, nes pagundų valan- 
domis jie bus labai reikalingi. 

Jei jų gerai nesupranti skaitydamas, 
juos suprasi mano apsilankymo valandą. 

Aš lankau savo išrinktuosius dviem bū- 
dais: pagundomis ir paguodomis. 

Kiekvieną dieną aš jiems duodu dvi pa- 
mokas: vieng — bardamas už klaidas, ant- 
IG — ragindamas tobulėti. 

Kas mane niekina ir nepriima mano žo- 
džių, tas turi savo teisėją (Jon. 12, 48). 


133 


MALDA MALDINGUMO DOVANAI 
IŠMELSTI 


6. Mokinys. Viešpatie, mano Die- 
ve, tu esi didžiausia mano gėrybė; kas esu 
aš, kuris drįstu su tavim kalbėti? 

Aš esu vargingiausias tavo tarnų, žemės 
kirminėlis, vargingesnis ir labiau niekinti- 
nas, negu pats tai žinau ir drįstu prisipa- 
žinti. 

Atsimink, Viešpatie, kad esu niekas, kad 
nieko neturiu, kad nieko negaliu. 

Tu vienas, Dieve, geras, teisus, šventas; 
tu viską gali, tu viską duodi, tu esi dosnus 
visiems, išskyrus nusidėjėlį, kuriam nieko 
neduodi. 

Atsimink, Viešpatie, savo pasigailėjimus 
(Psl. 24, 6) ir pripildyk mano širdį savo ma- 
lone, nes nenori, kad nors vienas tavo tva- 
rinių būtų tuščias. 

7. Kaip aš galėsiu šiame vargingame 
gyvenime pats save panešti, jei manęs ne- 
stiprins tavo malonė ir tavo gailestingu- 
mas? 

Neatkreipk nuo manęs savo veido; ilgai 
nelaukdamas mane aplankyk ir neatimk 


134 


nuo manęs savo suraminimo, kad tavęs ne- 
tekusi mano siela iš baimės nepavirstų 
kaip išdžiūvusi žemė (Psl. 142, 6). 

Viešpatie, išmokyk mane pildyti tavo 
valig (Psl. 142, 10); išmokyk mane gyven- 
ti kuklų ir tavęs vertą gyvenimą. 

Juk tu mano išmintis; tu mane dabar pa- 
žįsti, tu mane pažinojai prieš mano gimimą, 
tu mane pažinojai net prieš pasaulio atsira- 
dimą. 


IV SKYRIUS 


REIKIA GYVENTI TIESOJE IR 
NUSIŽEMINIME 


1. Jėzus. Mano sūnau, vaikščiok 
teisus mano akivaizdoje ir visada ieškok 
manęs atvira širdimi. 

Kas vaikščioja prieš mane teisus, nebi- 
jos užpuolimų, nes tiesa jį apgins nuo pik- 
tų žmonių gundymų ir šmeižių. 

Jei tiesa tave saugoja, tu būsi laisvas, ir 
mažai tūu pakenks tuščios žmonių kalbos. 


135 


2. Mokinys. Viešpatie, tiesą sakai: 
iš tavo malonės tegul man būna pagal ta- 
vo žodį. Tegul tavo tiesa mane moko, te- 
gul tavo tiesa mane gina, tegul tavo tiesa 
mane saugoja iki galo išganymo kely. 

Tegul ji mane išlaisvina iš visų blogų 
norų, iš visų nesutvarkytų jausmų; tada aš 
vaikščiosiu tavo akivaizdoj laisva širdimi. 

3. Jėzus. Aš esu Tiesa: aš tave mo- 
kysiu viso gero ir to, kas man patinka. 

Prisimink savo nuodėmes su dideliu 
skausmu ir giliu gailesčiu ir nemanyk esąs 
ko nors vertas, jei tau pasiseka ką nors ge- 
ro padaryti. 

Neturėdamas tiesos, esi tik nusidėjėlis, 
linkęs į daugelį silpnybių ir jų supančiotas. 

Vien tik savo jėgomis nieko gero negali: 
kiekvienas mažmožis tave iš kelio išstumia, 
kiekvienas mažmožis į nusiminimą įvaro, 
drąsą atima. 

Ką turi, kuo turėtum didžiuotis? Priešin- 
gai, kiek yra priežasčių save niekinti! nes 
esi daug silpnesnis, negu manaisi. 


4. Tad nieko, ką darai, nelaikyk kuo 
nors dideliu. 


136 


Tik amžinus dalykus laikyk dideliais, 
brangiais, pasigėrėtinais, kilniais, pagarbos 
vertais ir siektinais. 

Amžiną tiesą mylėk už viską labiau ir 
labiausiai niekink savo menkumą. 

Labiausiai neapkęsk savo nuodėmių ir 
ydų: dėl jų turi liūdėti labiau, negu visas 
pasaulio gėrybes praradęs. 

Yra tokių, kurie vaikščioja prieš mane 
ne atvira širdimi, bei dėl malonumo, norė- 
dami atidengti paslaptis ir pažinti Dievo 
planus, o visai pamiršdami rūpintis savimi 
ir savo išganymu. 

Šios rūšies žmonės dėl savo išdidumo ir 
dėl savo smalsumo dažnai įpuola į dideles 
pagundas ir dideles ydas, nes aš nesu kar- 
tu su jais. 

5. Bijok Dievo sprendimų ir Visagalin- 
čiojo rūstybės; netyrinėk Aukščiausiojo 
darbų, bet rūpinkis savo nedorybėmis, 
svarstyk, kiek kartų padarei bloga ir kiek 
kartų galėjai, bet nepadarei gera. 

Vieni visą savo pamaldumą sukaupia 
knygose, kiti paveiksluose, dar kiti išori- 
niuose ženkluose. 


137 


Kiti vėl dažnai mini mane lūpomis, bet 
visai manęs neturi savo širdy. 

Yra gi ir tokių, kurie, viduje apšviesti ir 
apsivalę, nepaliauja troškę dvasinių daly- 
kų, bodisi žemiškais ir be jokio pamėgimo 
kenčia prigimties reikalavimus. Tie girdi 
ir supranta, ką tiesos dvasia kalba juose. 

Ji juos moko niekinti praeinančius daly- 
kus ir pamilti amžinus, pamiršti pasaulį ir 
dieną bei naktį trokšti dangaus. 


V SKYRIUS 


DIEVO MEILĖS VAISIAI 


1. Mokinys. Garbinu tave, dangiš- 
kasis Tėve, mano Išganytojo Jėzaus Kris- 
taus Tėve, kad teikeis prisiminti mane, 
vargšą žmogelį. 

Gailestingumo Tėve ir visokios paguo- 
dos Dieve (II Kor. 1, 3), dėkoju tau už tai, 
kad mane nevertą teikeis kartais paguosti. 

Aš tave šlovinu ir garbinu kartu su tavo 
vienintelių Sūnumi ir tavo Dvasia, raminto- 
ja, per amžių amžius. 


138 


Viešpatie, mano Dieve, mano meile, ka- 
da ateini į mano širdį, aš virpu iš džiaugs- 
mo. 

Tu mano širdies garbė ir džiaugsmas. 

Tu mano viltis ir mano prieglauda pri- 
spaudimo dienoje. 


2. Bet kadangi mano meilė dar silpna 
ir mano dorybės svyruojančios, aš reikalin- 
gas tavo pagalbos ir tavo paguodos; aplan- 
kyk tad mane dažnai ir mokyk mane savo 
dieviškais įkvėpimais. 

Išlaisvink mane iš blogų aistrų ir išva- 
lyk iš mano širdies visus netvarkingus jaus- 
mus, kad, būdamas išgydytas ir apvalytas 
viduje, sugebėčiau tave mylėti, kentėti ir 
ištesėti. 

3. Meilė yra didelis dalykas ir didžiau- 
sia gėrybė iš visų gėrybių. Tik ji viena 
sunkius dalykus padaro lengvus ir padeda 
vienodai pakęsti visus gyvenimo pasikeiti- 
mus. 

Ji padaro naštas lengvas ir pasaldina 
kartumus. 

Jėzaus meilė yra vaisinga: ji ragina di- 
deliems darbams ir skatina prie tobulumo. 


139 


Meilė kelia aukštyn ir nenori būti sulai- 
koma žemiškų dalykų. 

Meilė nori būti laisva nuo visų pasaulio 
ryšių, kad savo žvilgsniu galėtų siekti Die- 
vą ir nebūtų trukdoma nei gerų nei blogų 
šio pasaulio dalykų. 

Niekas nėra švelnesnis, stipresnis, kil- 
nesnis, platesnis, gražesnis kaip meilė; nie- 
ko nėra tobulesnio ar geresnio danguje ir 
žemėje už meilę, nes meilė gimsta iš Dievo 
ir gali rasti visišką patenkinimą tik Dievuje. 

4. Kas myli, tas lėkte lekia; jis pilnas 
džiaugsmo, laisvas, niekas negali jo sulai- 
kyti. 

Jis viską atiduoda, kad viską turėtų; jis 
turi viską visame, nes virš visų dalykų jis 
turi vienintelę Būtybę, iš kurios kyla visa 
gera. 

Jis nekreipia dėmesio į dovanas, bet ky- 
la aukščiau visų gėrybių, jis kyla pas Tą, 
kuris viską duoda. 

Meilė dažnai nežino saiko, bet kaip ver- 
dantis vanduo taškosi per kraštus. 

Niekas jai nesunku, niekas jai nekainuo- 
ja: ji mėgina daugiau, negu ji gali; ji nie- 


140 


kad negalvoja, kad kas negalima, nes ji 
mano, kad viskas galima ir viskas leista. 

Ir dėl tos priežasties ji viską gali, ji at- 
lieka daug tokių dalykų, kurie nemylinčius 
labai nuvargina. 

Meilė yra budri: ji budi net miegodama. 

Jokia sunkenybė jos nevargina, jokia 
baimė jos negąsdina, bet, kaip visur besi- 
skverbianti galinga liepsna, ji kyla į dan- 
gų ir skina sau kelią per visas kliūtis. 

Jei kas nors myli, jis girdi meilės balsą. 

Meile liepsnojančios širdies karštis ver- 
žiasi iki pat Dievo, tarsi šaukdamas: mano 
Dieve, mano Meile, tu visas mano, aš visas 
tavo! 


6. Padidink mano meilę, kad aš pajus- 
čiau savo širdies gilumoj, kaip saldu yra 
mylėti ir sutirpti meilėje. 

Tegul meilė mane pagauna ir savo karš- 
čiu mane pakelia virš manęs paties. 

Mano Mylimasis, kad aš giedočiau mei- 
lės giesmę, kad tave sekčiau iki pačių tavo 
garbės viršūnių, kad visos mano sielos jė- 
gos būtų panaudotos tavo garbei ir kad 
mano siela paskęstų džiaugsme ir meilėje. 


141 


Kad tave mylėčiau labiau, negu save, 
kad save mylėčiau tik dėl tavęs ir kad ta- 
vyje mylėčiau visus tuos, kurie tikrai tave 
myli, kaip to reikalauja tavo meilės įstaty- 
mas, kurį tų mums apreiškei. 


7. Meilė yra greita, nuoširdi, švelni, iš- 
mintinga, tvirta, kantri, ištikima, pastovi, 
kilniadvasė, niekad neieškanti savęs, nes 
kaip tik pradedama ieškoti savęs, nustoja- 
ma ir mylėti. 

Meilė yra apdairi, nusižeminusi ir tiesi, 
neištižusi, nelengvabūdė; ji nesidomi tuš- 
čiais dalykais; meilė yra santūri, skaisti, 
tvirta, rami ir tvardanti savo jausmus. 

Meilė yra klusni ir atsidavusi vyresnie- 
siems, pati save laiko nieku. Visiškai atsi- 
davusi Dievui ir pilna dėkingumo, ji pasiti- 
ki juo net ir tada, kada jaučiasi jo apleista, 
nes meilę visada lydi skausmai. 


8. Kas nėra pasirengęs kentėti ir visiš- 
kai pasivesti savo mylimojo valiai, tas nie- 
ko nežino, ką reiškia mylėti. 

Tas, kuris myli, dėl savo mylimojo turi 
džiaugsmingai pakelti visus sunkumus, ir 
joks vargas negali jo atskirti nuo mylimojo. 


142 


VI SKYRIUS 


TIKROS MEILĖS IŠTYRIMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, tavo meilė 
dar nėra nei pakankamai tvirta, nei pakan- 
kamai sąmoninga. 

Mokinys. Kodėl, Viešpatie? 

Jėzus. Todėl, kad mažiausias nepa- 
sisekimas tave sudrumsčia ir kad tu per- 
daug godžiai ieškai paguodų. 

Tas, kuris tikrai myli, yra tvirtas gundo- 
mas ir nepasiduoda priešo kuždėjimams. 
Jo širdis prisirišusi prie manęs ir džiaugsme 
ir varge. 

2. Sąmoningai mylįs ne tiek žiūri, ką 
iš mylimojo gauna, kiek brangina pačią jo 
meilę. 

Jis labiau vertina jausmą, negu dovaną, 
ir labiau brangina Mylimąjį, negu jo dova- 
nas. 

Tam, kuris mane tikrai myli, yra malo- 
nios ne mano dovanos, bet aš pats. 

Nenusimink, jei kartais man ir mano 
šventiesiems jausi mažiau meilės, negu no- 
rėtumei. 


143 


Toji švelni meilė, kurios kartais patiri, 
yta malonės buvimo vaisius tavyje ir lyg 
įžanga į dangiškosios tėvynės džiaugsmus; 
tačiau jos godžiai neieškok, nes kaip ji atei- 
na, taip ir praeina. 

Tačiau kovoti su netvarkingais sielos 
palinkimais ir griežtai atmesti visus velnio 
šnibždėjimus yra nuopelninga ir tvirtos do- 
rybės ženklas, 


3. Nesijaudink dėl vienokių ar kitokių 
į vaizduotę užklydusių vaizdų. 

Būk nepajudinamas savo pasiryžimuose 
ir savo nusistatyme Dievo atžvilgiu. 

Nėra kas nors netikėta, jei kartais stai- 
ga pasijunti ekstazės pagautas ir tuoj vėl 
sugrįžti prie kasdieniškų minčių. 

Tada tu daugiau kenti, negu esi kaltas; 
kol tos mintys tau nepatinka ir kol joms 
priešinies, tol tu turi nuopelnų, o ne nuodė- 
mių. 

4. Žinok, kad senasis priešas stengiasi 
užgniaužti tavo gerus norus ir tave atitrauk- 
ti nuo dvasinių lobynų, nuo šventųjų gar- 
binimo, nuo mano kančios ir mano mirties 
apmąstymo, nuo nuodėmių prisiminimo, 


144 


nuo budrumo saugoti savo širdį ir nuo tvir- 
to nusistatymo žengti dorybių keliu, 

Kad sudrumstų tavo ramybę, kad tave 
atitrauktų nuo maldos ir švento skaitymo, 
jis tau kiša tūkstančius blogų minčių. 

Jam labai nepatinka tavo nuolanki išpa- 
žintis, ir jeigu jis galėtų, jis tave visai ati- 
trauktų nuo šv. Komunijos. 

Nors jis tau ir dažnai spendžia spąstus, 
netikėk jam ir nebijok jo. 

Grąžink jam gėdingas ir nuodėmingas 
mintis ir sakyk: 

Eik šalin, nešvarioji dvasia; susigėsk, 
nelaimingasis! Jei tu man taip kalbi, tu tik- 
zai esi labai biaurus. 

Atsitrauk nuo manęs, nekenčiamas gun- 
dytojau, nerasi manyje jokio pritarimo. Jė- 
zus bus mano galingas gynėjas, ir tu būsi 
sugėdintas. 

Geriau mirsiu ir visokius mėginimus pa- 
kelsiu, bet nesutiksiu su tavo pasiūlymais. 

Nutilk, nurimk! (Mork. 4, 39). Nors tu 
man ir neduodi ramybės, aš tavęs neklau- 
sysiu. Viešpats yra mano šviesa ir mano iš- 
gelbėjimas, ko gi aš bijosiu? (Psl. 26, 1). 


145 


Jei sustoja prieš mane kariuomenė, ma- 
no širdis nebijo (Psl. 26, 3). Viešpats yra 
mano vadas ir mano Atpirkėjas (Psl. 18, 15). 


5. Kovok kaip geras kareivis; jei kar- 
tais suklupsi dėl silpnumo, būk dar drąses- 
nis turėdamas vilties, kad Dievas tave pa- 
laikys stipresne malone; ypač saugokis 
tuščio pasigyrimo ir puikybės. 

Nes dėl šios priežasties daug kas pa- 
klysta ir beveik neišgydomai apanka. 

Tegul beprotiškai savimi pasitikėjusių 
puikuolių puolimas būna tau nuolatinio 
budrumo ir nusižeminimo pamoka. 


VII SKYRIUS 


DIEVO MALONIŲ SLĖPIMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, jei malonė ta- 
ve ragina didesniam dievotumui, geriau ją 
laikyti slaptoje, jąja nesigirti mažai apie 
ją kalbėti ir neperdėti jos didumo; geriau 
šiuo atveju manyti, kad tos malonės nesi 
vertas. 


145 


Nereikia perdaug pasitikėti jausmais, 
nes vienas jausmas greit gali pavirsti prie- 
šingu jausmu. 

Kai gauni malonę, mąstyk, koks vargšas 
esi be malonės. 

Dvasinio gyvenimo pažungą žymi ne 
vien tik galėjimas naudotis Dievo malonės 
paguoda, bet mokėjimas tos paguodos ne- 
buvimą kantriai ir nusižeminusiai pakęsti, 
nesumažinant uolumo maldoje ir neaplei- 
džiant nė vienos iš kitų įprastų pratybų. 

Priešingai, tomis valandomis viską da- 
ryk kaip gali geriau ir kaip moki ir neap- 
sileisk dėl patirtos sausros ar neramumo. 


2. Daugelis bandymo valandomis pa- 
sidaro nekantrūs ir nusimena. 

Vienok ne žmogaus valdžioje jo kelias 
(Jer. 10, 23). Nuo Dievo priklauso guosti ar 
neguosti, duoti ar neduoti, duoti kada nori, 
kiek nori, kam nori, kaip nori. 

Kai kurie dėl savo neatsargumo žuvo 
net dievotumo malonę turėdami, nes, pa- 
miršdami savo silpnumą, norėjo. daryti dau- 
giau, negu galėjo, ir labiau pasidavė šir- 
dies karščiui, negu proto sprendimams. 


147 


Kadangi jie dėl savo jėgų pervertinimo 
norėjo pasiekti aukštesnio būvio, negu Die- 
vas buvo paskyręs, jie staiga neteko ma- 
Jonės. 

Jie pasistatė savo buveines danguje, bet 
staiga pasijuto visiški vargšai ir apleisti, 
kad per nusižeminimą ir išsižadėjimą jie su- 
prastų, jog negalima lakstyti savais spar- 
nais, bet reikia glaustis prie manųjų. 

Naujokai ir nepatyrusieji vaikščioti Die- 
vo keliais gali lengvai paklysti ir susidau- 
žyti į kliūtis, jei neieškos prityrusiųjų pata- 
rimo. : 

Jei norės labiau paklausyti savo nusitei- 
kimo, o ne kitų patyrimo, tai galas bus liūd- 
nas. 

Tie, kurie tariasi esą išmintingi, retai 
tenori nusižeminę paklausyti kitų. 

Geriau būti mažo išmanymo ir nusižemi- 
nusiam, negu turėti visus mokslo turtus ir 
būti išdidžiam. 

Geriau turėti mažai, negu daug ir dėl to 
didžiuotis. 

Neišmintingas tas, kuris pasiduoda 
džiaugsmui, užmiršdamas savo buvusį var- 


148 


gingumą ir neturėdamas jokios baimės ne- 
tekti gautos malonės. 

Taip pat neišmintinga bandymo valan- 
domis perdaug nusiminti ir netekti manimi 
pasitikėjimo. 

4. Tas, kuris taikos metu buvo labai 
saugus, karo metu dažniausiai yra paskuti- 
nis bailys ir niekšas. 

Jei savęs nepervertindamas visada mo- 
kėsi likti nusižeminęs ir tvarkyti savo dva- 
sios polėkius, nepateksi taip greit į pavojų 
ir neįpulsi į nuodėmę. 

Labai išmintinga dvasinio užsidegimo 
metu galvoti apie tai, kaip elgsies sausros 
ir atšalimo metu. 

Atšalimo valandomis galvok, kad tas 
karštis gali vėl sugrįžti, kad aš tau jį laiki- 
nai atėmiauu savo garbei padidinti ir tavo 
budrumui sukelti. 


5. Šitas bandymas tau dažnai yra nau- 
dingesnis už visų tavo norų išsipildymą. 

Nes apie nuopelnus sprendžiama ne pa- 
gal tai, daug ar mažai kas vizijų ir paguo- 
dų turėjo, ar gerai Šv. Raštą mokėjo, kokią 
vietą užėmė, bet pagal tai, ar buvo tikrai 


148 


nusižeminęs ir Dievą mylįs, ar visur ir visa- 
me ieškojo tik Dievo garbės, ar tikrai įsitiki- 
nęs savo nevertumu, ar nuoširdžiai save 
niekina, ar labiau džiaugiasi esąs kitų nie- 
kinamas, negu gerbiamas. 


VII SKYRIUS 
ŽEMINIMASIS DIEVO AKYSE 


1. Mokinys. Kalbėsiu į mano Vieš- 
patį, nors esu dulkė ir pelenai (Gen. 18, 27). 
Jei aš manausi kas nors didesnis esąs, tu 
tuojau sukyli prieš mane; aš negaliu su- 
griauti nė savo paties menkumo liudijimo. 

Bet jei aš nusižeminu, save suniekinu ir 
virstu dulke, iš kurios esu padarytas, tavo 
malonė grįš pas mane ir tavo šviesa ap- 
švies mano širdį; tada kiekvienas, nors ir 
mažiausias, savęs vertinimo jausmas dings 
visam laikui. 

Tada man leisi suprasti, kas aš esu, kas 
aš buvau, kur aš esu: aš esu niekas ir io ne- 
žinojau (Psl. 72, 22). 


150 


Kas liks iš manęs, jei mane paliksi man 
pačiam? Baisus vargšas. Tačiau kai tik pa- 
žvelgi į mane, aš tuoj pasidarau tvirtas ir 
pilnas naujo džiaugsmo. 


Tai, kad taip greit mane, visu svoriu prie 
žemės palinkusį, pakeli ir savo gerosiomis 
rankomis apkabini, mane pripildo gilaus 
nusistebėjimo. 


2. Visa tai daro tavo meilė, kuri pade- 
da visuose mano reikaluose, kuri mane sau- 
goja nuo didžiausių pavojų ir, tiesą tariant, 
mane išlaisvina iš begalybės nelaimių. 

Aš buvau žuvęs, netvarkingai mylėda- 
mas save, tačiau, tik tavęs ieškodamas ir 
tave vieng mylėdamas suradau tave, su- 
radau ir patį save, o meilė man parodė ma- 
no menkumą. 


Maloniausias Dieve, duodi man dau- 
giau, negu esu vertas, ir daugiau, negu 
drįsčiau tikėtis ir prašyti. 

3. Būk pagarbintas, mano Dieve, už tai, 
kad tokiam nevertam gauti malonių, kaip 
aš esu, dėl savo begalinio gerumo nenusto- 
ji daryti gera, ir teiki malonių net nedėkin- 


151 


giems ir tiems, kurie yra labiausiai nuo ta- 
vęs nutolę. 

Grgžink mane sau, Viešpatie, kad bū- 
čiau dėkingas, nusižeminęs, uolus, nes tu 
esi mano išganymas, mano dorybė, mano 
tvirtumas. 


IX SKYRIUS 


VISKAS PRIKLAUSO DIEVUI 


1. Jėzus. Mano sūnau, jei nori būti 
laimingas, aš turiu būti tavo aukščiausias 
ir paskučiausias tikslas. 

Toks nusistatymas nuvalys tavo širdį, 
kuri taip dažnai linksta prie savęs ir tvari- 
nių. 

Jei pats savęs ieškai kuriame nors daly- 
ke, tuojau tampi bejėgis ir sausas. 

Tad viską man priskirk, nes aš tau viską 
daviau. 

Kiekvieną gėrį laikyk paeinantį iš aukš- 
čiausiojo Gėrio ir manyk, kad visi jie pri- 
klauso man, kaip jų priežasčiai. 


152 


2. Mažas ir didelis, turtingas ir varg- 
šas semia iš manęs, kaip iš neišsemiamo 
šaltinio, gyvybės vandenį, ir tie, kurie man 
noriai ir iš širdies tarnauja, gauna gausiai 
malonių. 

Bet tas, kuris šalia manęs ieško savo 
garbės ir kito gėrio, negu aš, neturės tikro 
džiaugsmo, ir jo širdis nuolat kęs trūkumą 
ir baimę. 

Tad nepriskirk jokio gėrio nei sau nei 
kitam, bet viską atiduok Dievui, be kurio 
žmogus nieko neturi. 

Aš tau viską daviau ir noriu, kad visas 
man Gtsiduotum; griežtai reikalauju sau pri- 
klausomos padėkos. 

3. Ši tiesa išblaško garbės tuštybės. 

Ten, kur prasiskverbia dangaus malonė 
ir tikra meilė, nebelieka vietos nei savimei- 
lei nei pavydui, kurie kankina žmogaus 
širdį. 

Nes Dievo meilė visa pavergia ir sustip- 
rina sielos jėgas. 

Jei būtum išmintingas, džiaugtumeis tik 
manyje, viliumeis tik manimi, nes tik Die- 
vas yra geras, kuriam už viską ir amžinai 
reikia dėkoti ir Jį garbinti. 


153 


X SKYRIUS 


MALONU TARNAUTI DIEVUI 
IR NIEKINTI PASAULI 


1: Mokinys. Aš tau dar kalbėsiu, 
Viešpatie, ir niekad nenutilsiu. Aš sakysiu 
savo Dievui, savo Viešpačiui ir Karaliui, 
sėdinčiam dangaus aukštybėse: 

Kaip gi didi daugybė tavo, Viešpatie, 
saldumo, kurį tu paruošei bijantiems tavęs 
(Psl. 30, 20)! Kaip gi gausus jis bebus tiems, 
kurie tave myli ir tau tarnauja iš visos šir- 
dies? 

Džiaugsmai, kuriais apdovanoji tave 
mylinčius kontempliacijos metu, yra neap- 
sakomi. 

Tu man parodei savo meilės švelnumą 
šiais dalykais: manęs nebuvo, ir tu mane 
sutvėrei; aš klaidžiojau toli nuo tavęs, ir 
mane pasikvietei, kad tau tarmaučiau, kad . 
tave mylėčiau. 


2. Amžinosios meilės šaltini, ką aš apie 
tave pasakysiu? 
Kaip aš galėčiau užmiršti tą, kuris mane 


154 


atsiminė tada, kada aš visas sunykęs ruo- 
šiausi mirti? 

Tavo gailestingumas savo tarnui pervir- 
šijo visas viltis: tu jam davei savo malonės 
ir savo meilės daugiau, negu jis buvo ver- 
tas. 

Kuo aš tau atsimokėsiu už tokią malonę? 
Ne visi juk yra pašaukti visko išsižadėti ir 
tapti vienuoliais. 

Ar tai didelis dalykas, jei tau tarnauji, 
tau, kuriam turi tarnauti visi tvariniai? 

Tai man neatrodo esąs didelis dalykas; 
didžiausias ir nuostabiausias dalykas man 
atrodo yra tas, kad tu sutinki tokio vargin- 
go tvarinio patamaujamas ir jį priimti į sa- 
vo mylimų tarnų skaičių. 

3. Visa, ką aš turiu, visa, ką aš galiu 
tavo tarnybai pavesti, tau priklauso, 

Tačiau, lyg ir užimdamas, taip tariant, 
mano vietą, tu man tarnauji daugiau, negu 
aš tau. 

Šiai dangus ir žemė, kuriuos sutvėrei 
žmogaus tarnybai, stovi prieš tave ir kas- 
dien vykdo tūvo įsakymus. 

Negana to — tų sutvėrei angelus žmo- 
nėms patarnauti. 


155 


Bet viską pranoksta tai, kad tu teikeisi 
pats tarnauti žmogui ir pažadėjai pats save 
jam duoti. 


4. Ką aš tau duosiu už tiek daug man 
daromo gero? Kaip būtų gera, kad aš tau 
galėčiau tarnauti visą gyvenimą! Kad nors 
vieną dieną galėčiau gerai tamauti! 

Juk tu esi vertas, kad visi tau tarnautų 
ir amžinai tave garbintų. 

Tu esi tikrai mano Viešpats, aš tavo tar- 
nas, kuris turi tau tarnauti visomis jėgomis 
ir niekad nepailsti tave garbinti. 

Aš taip noriu daryti; kur aš neįstengsiu, 
teikis papildyti mano trūkumus. 


5. Didelė garbė tau tamauti ir viską 
niekinti dėl tavęs. 

Tie, kurie savo valia prisiima tavo šven- 
tą jungą, gauna gausių malonių. 

Tie, kurie dėl tavo meilės išsižadės visų 
jausminių malonumų, skonėsis Šventosios 
Dvasios paguoda. 

Tie, kurie dėl tavo vardo garbės pasi- 
rinks siaurąjį kelią ir išsižadės visų pasau- 
lio rūpesčių, naudosis didele dvasios laisve. 


156 


6. O maloni ir lengva Dievo tarnyba, 
kurioje žmogus randa tikrą laisvę ir šven- 
tumą! 

O šventas vienuoliškasis gyvenime, ku- 
ris darai žmogų malonų Dievui, lygų ange- 
lams, baisų velniui, gerbiamą visų tikin- 
čiųjų! 

O vergija, veria, kad būtum trokštama, 
nes tu mums pelnai aukščiausią gėrį ir 
mums užtikrini amžiną džiaugsmą! 


XI SKYRIUS 


ŠIRDIES VALDYMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, tu dar turi iš- 
mokti daug dalykų, kurių tų nežinai. 

2. Mokinys. Ko, Viešpatie? 

3. Jėzus. Visus savo norus tu turi pa- 
lenkti mano valiai, savęs nemylėti ir visa- 
me ieškoti tik to, kas man patinka. 

Dažnai tu užsidegi ir veržies pirmyn; bet 
patyrinėk, ar tai darai dėl mano garbės, ar 
dėl savo asmeninio išskaičiavimo. 


157 


Jei tai dėl mano garbės, būsi patenkin- 
tas darydamas viską, ką tau paliepsiu, bet 
jei tavo širdy slypi noras sau pačiam pa- 
tikti, patirsi nusiminimų ir nepasitenkinimo. 


4. Saugokis tad perdaug pasiduoti 
tiems norams, dėl kurių manęs nepasiklau- 
sei, kad paskui nereikėtų gailėtis ir kad ne- 
nusivilium tais dalykais, kurie pirmiau pa- 
tiko ir kuriuos laikei geriausiais. 


Nereikia tuojau pasekti nors ir geru Gt- 
rodančiu noru, kaip lygiai nereikia tuojau 
atsisakyti to, kuris tau nemalonus. 


Kartais yra naudinga suvaldyti šven- 
čiausiąų uolumą ir geriausius norus, kad jie 
neišblaškytų tavo dvasios ar kad nepapik- 
tintumei kitų, arba kad pats dėl sutiktų kliū- 
čių neįpultum į didelį neramumą. 

Taip pat reikia kartais pavartoti prievar- 
tą ir pasipriešinti jausmams didele jėga, 
neatsižvelgiant į kūno reikalavimus, ir pa- 
vergti kūną dvasiai. 

Kūną reikia taip nubausti ir taip jį pa- 
vergti, kad jis pasitenkintų mažais ir pa- 
prastais dalykais ir kad niekuo nesiskųstų. 


158 


XII SKYRIUS 


KANTRYBĖ IR KOVA SU AISTROMIS 


1. Mokinys. Viešpatie, mano Die- 
ve, aš žinau, kaip man reikalinga kantrybė, 
nes šis gyvenimas yra pilnas prieštaravi- 
mų. 

Nors kažkaip norėčiau ramybės, gyve- 
nimas pilnas skausmo ir kovos. 


2. Jėzus. Teisybę sakai, mano sūnau. 
Bet aš nenoriu, kad tu ieškotum tokios 1a- 
mybės, kad neturėtum nei pagundų nei 
priešingumų. 

Priešingai, būk tikras suradęs ramybę, 
kai būsi nugalėjęs daug pagundų ir išken- 
tėjęs daug nemalonumų. 

Jei sakaisi negalįs pakelti tiek daug 
skausmo, tai kaip pakęsi skaistyklos ugnį? 

Kad išvengium amžinų kančių, kantriai 
kęsk dėl Dievo šio gyvenimo skausmus. 

Ar manai, kad pasaulio žmonės nieko 
arba mažai tekenčia? 

Tokių nerasi net tų tarpe, kurie atrodo 
vien džiaugsmo apsupti. 


159 


3. Tačiau, sakai, kad jie turi gausiai 
malonumų, laisvi patenkinti visus savo no- 
rus ir dėl to jiems ne taip sunku pakelti 
skausmus. 

Tegul bus ir taip — tegul jie turi visa, 
ko tik nori, bet sakyk man, ar ilgai? 

Štai išnyks pasaulio turtingieji kaip dū- 
mas, ir niekas neatsimins apie jų buvusius 
džiaugsmus. 

Net ir gyvendami jie nėra be kariumų ir 
baimės. 

Dažnai net ten, kur jie tikisi surasti 
džiaugsmą, randa bausmę ir skausmą; ir 
tai teisingai, nes netvarkingą geismų paten- 
kinimą turi lydėti kartumas ir negarbė. 

4. O, kaip visi tie malonumai netikri, 
nusikalstami, gėdingi ir neilgai tverią! 

Tačiau tie apsvaigę ir apakę nelaimin- 
gieji šito nesupranta, bet, kaip gyvuliai, 
pasmerkia savo sielą mirčiai dėl kelių men- 
kų malonumų, kurie baigsis su šiuo gyvę- 
nimu. 

Tu, mano sūnau, neik paskui savo gei- 
dulius ir nusigręžk nuo savo valios (Ekl. 18, 
30), bet pamėk Viešpatį, ir jis duos tau, ko 
tavo širdis prašo (Psl. 36, 4). 


160 


5. Jei nori turėti tikro džiaugsmo ir gau- 
sios paguodos, paniekink visus pasaulio 
dalykus, atsisakyk visų žemės džiaugsmų, 
ir aš tave palaiminsiu, tave apipilsiu neiš- 
semiamais malonumais, 

Juo labiau atsisakysi tvarinių teikiamų 
malonumų, juo malonesni bus manieji. 

Bet jų patirti galėsi tik tada, kada būsi 
kiek kentėjęs, dirbęs ir kovojęs. 

Blogas įprotis pastos tau kelią, bet tu jį 
nugalėsi geresniu. 

Kūnas murmės, bet tu jį suvaldysi dva- 
sios uolumu. 

Senasis žaltys tave gundys, bet tu nu- 
vysi jį malda, ir jam uždarysi sielos vartus, 
užsiimdamas naudingų darbu. 


XIII SKYRIUS 


NUOLANKUMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, kas mėgina 
būti neklusnus, netenka malonės, ir kas no- 
ri ką nors ypatingo turėti, netenka ir to, ką 
visi turi. 

Kai atvirai atsisakoma paklusti savo vy- 


161. 


resniajam, tai yra ženklas, kad kūnas 
dar nėra visiškai nugalėtas ir kad dažnai 
jis murma ir sukyla. 

Jei nori apvaldyti savo kūną, išmok greit 
paklusti savo vyresniesiems, 

Mat, neturėdamas kovoti viduje, grei- 
čiau nugalėsi išorinį priešą. 

Kada esi suskilęs pats savyje, esi pūvo- 
jingiausias ir baisiausias savo sielos prie- 
šas. 

Jei nori apvaldyti savo kūną ir kraują, 
išmok savęs nuoširdžiai išsižadėti. 

Netvarkinga savimeilė neleidžia tau -vi- 
siškai pasiduoti kitų valiai. 

2. Ar tau, žemės dulke, taip sunku dėl 
Dievo paklusti žmogui, jei aš, Galingiau- 
sias ir Aukščiausias, kuris viską padariau 
iš nieko, dėl tavęs nuolankiai pasidaviau 
žmogui! 

Aš pasidariau nuolankus ir paskutinis iš 
visų, kad mano nusižeminimas tave išmo- 
kytų nugalėti puikybę. 

Dulke, išmok paklusti; išmok nusižemin- 
ti ir nusilenkti prie kiekvieno kojų. 

Išmok išsižadėti savo valios ir neatsisa- 
kyk jokios priklausomybės. 


162 


3. Sukilk pats prieš save ir nepakęsk 
savy jokios puikybės; pasidaryk toks ma- 
žas ir taip žemai atsistok, kad visi galėtų 
per tave vaikščioti ir tave mindžioti, kaip 
viešųjų aikščių purvą. 

Ir kuo skundiesi? Negarbingas nusidė- 
jėli, ką atsakysi tiems, kurie tau ką prikai- 
šioja, pats tiek kartų įžeidęs Dievą ir tiek 
kartų užsipelnęs pragarą? 

Tačiau mano gerumas tavęs pasigailė- 
jo, nes tavo siela man brangi: aš tuvęs ne- 
apleidau, kad tu pažintum mano meilę ir 
turėtum prieš akis mano geradarybes, kad 
tu būtum kiekvieną valandą pasiruošęs pa- 
siduoti, nusižeminti ir kantriai pakęsti pa- 
nieką. 


XIV SKYRIUS 


NEREIKIA GIRTIS SAVO GERAIS DARBAIS 


1. Mokinys. Griausmu skelbi man 
savo sprendimus, Viešpatie, visi mano kau- 
lai dreba iš išgąsčio, ir mano siela pilna 
baimės. 


163 


Persigandęs aš manau, kad ir dangus 
nėra tyras tavo akivaizdoje (Job. 15, 15). 


Jei savo angeluose radai piktumo (Job. 
4, 18) ir jų nepasigailėjai, tai ką padarysi 
su manimi? 

Žvaigždės krito nuo dangaus (Apr. 6, 13), 
tai ko aš, dulkė, turiu laukti? 

Gerieji puolė taip žemai, kaip tik galima 
nupulti, ir tuos, kurie maitinosi angelų duo- 
na, mačiau skonėjantis kiaulių maistu. 


2. Nėra, Viešpatie, šventumo, jei tu ne- 
padedi. 

Jokia išmintis nenaudinga, jei tu jos ne- 
tvarkai. 

Joks tvirtumas negelbsti, jei tu nepadedi. 


Joks skaistumas nėra saugus, jei tu ne- 
gini. 

Joks budrumas mums nepatarnauja, jei 
tu nebudi. 

Palikti vien savo jėgoms, tuoj žūstame; 
kai tik esi su mumis, tuoj atsikeliame ir gy- 
vename. 

Juk mes esame nepastovūs, tu mus stip- 
rini, esame atšalę, ir tu mus uždegi. 


164 


3. O kokios blogos nuomonės aš turiu 
būti apie save ir kaip menkai aš teturiu ver- 
tinti tai, kas manyje yra gera! 

O kaip giliai aš turiu nusižeminti, Vieš- 
patie, prieš tavo nesupraniamus sprendi- 
mus, kuriuose aš paskestu kaip bedugnėje 
ir matau visą savo menkumą! 


O didybe begaline, jūra be krantų, kur 
aš visas paskęstu kaip niekas visame. 

Kur pasislėps mano puikybė, kur pasi- 
tikėjimas savo kilnumu? 

Visa tuštybė dingsta tavo sprendimų 
gelmėse. a 

Kas yra kūnas tavo akivaizdoje? 

Argi molis sukils prieš tą, kuris jį pada- 
rė? (Iz. 29, 16; 45, 9). 

Visas pasaulis negalėtų sukelti puiky- 
bės tame, kuris yra pasidavęs tiesai; jokie 
žmonių pagyrimai nesujaudins to, kurio vi- 
sa viltis yra Dievas. 

Tie, kurie kalba, dings kartu su žodžių 
garsais, o Viešpaties ištikimybė pasilieka 
per amžius (Psl. 116, 2). 


165 


XV SKYRIUS 


ELGSENA NORŲ ATŽVILGIU 


1. Jėzus. Sūnau, kiekvienu atveju 
šitaip sakyk: Viešpatie, tegul taip būna, jei 
tu taip nori; Viešpatie, tegul tai įvyksta, jei 
tas suteiks tau garbės. 

Jei manai, kad tas dalykas man geras 
ir naudingas, duok man jį, kad aš juo nau- 
dočiausi tavo garbei. 

Bet jei žinai, kad tas dalykas man pa- 
kenks ir nebus naudingas sielos išganymui, 
atimk man šį norą. 

Ne kiekvienas noras, nors žmogui atrodo 
geras ir šventas, yra Šventosios Dvasios 
įkvėptas. 

Sunku tikrai atskirti, kada bloga, kada 
gera, ir kada tavo paties dvasia pakiša tau 
vieną ar kitą dalyką. 

Daugelis apsiriko manydami, kad buvo 
vadovaujami gerosios dvasios ikvėpimų. 

2. Nieko, kas tavo dvasiai atrodo pa- 
geidaujama, niekad neatstumk, bet prašyk 
tų dalykų nusižeminęs, ypač su rezignacija 
visiškai man pasivesdamas sakyk: 


166 


Viešpatie, tu žinai, kūs yra geriausia; 
tegul įvyksta, kaip tu nori. 

Duok man, ką nori, kiek nori ir kada 
nori. 

Daryk su manimi, ką nori, didesnei sa- 
vo garbei. 

Dėk mane, kur nori, ir elkis su manimi, 
kaip nori, visuose dalykuose. 

Aš esu tavo rankose, elkis su manimi 
pagal savo valią. 

Aš esu pasiruošęs visame tau tarnauti, 
nes aš noriu gyventi ne sau, bet tik tau vie- 
nam; būčiau laimingas, jei galėčiau tai at- 
likti garbingai ir tobulai! 


MALDA IŠPRAŠYTI MALONĖS 
DIEVO VALIAI PILDYTI 


3. Mokinys. Gerasis Jėzau, suteik 
man malonės, kad ji būtų su manimi ir 
draug su manimi veiktų (Išm. 9, 10), ir kad 
ji pasiliktų su manim iki gyvenimo galo. 

Kad aš visada norėčiau to, kas tau ma- 
loniausia ir ką labiausiai myli. 

Kad tavo valia būtų mano valia, kad 
mano valia visada pasiduotų tavo valiai ir 
niekame nuo jos nenutoltų. 


167 


Kad aš tik to norėčiau, ko tu nori, ir ne- 
galėčiau to norėti, ko tu nenori. 

Leisk man numirti pasauliui, ir kad dėl 
tavęs būčiau pasaulio užmirštas ir niekina- 
mas. 

Padaryk, kad aš tik tavyje malonumo 
ieškočiau ir kad mano širdis teieškotų ra- 
mybės tik tavyje. 

Tu esi tikra ir vienintelė sielos ramybė. 
Be tavęs niekas nemalonu. Ramybėje: aš 
gulsiu ir ilsėsiuos (Psl. 4, 9). Amen. 


XVI SKYRIUS 


TIKRA PAGUODA TIK DIEVUJE 


1. Mokinys. Visa, ko galėčiau no- 
zėti savo džiaugsmui, tesitikiu surasti ne da- 
bar, bet tik ateity. 

Jei aš turėčiau visas pasaulio gėrybes, 
jei naudočiausi visais malonumais, esu tik- 
ras, kad tai tvertų neilgai. 

Tad, mano siela, tikrą džiaugsmą tu te- 
gali surasti tik Dievuje, kuris guodžia varg- 
šus ir pakelia nužemintus. 


168 


Palauk, mano siela, Viešpaties pažadų 
išsipildymo, ir tu visko turėsi gausiai dan- 
guje. 

Jei tu godžiai ieškai laikinųjų dalykų. 
prarasi dangiškuosius ir amžinuosius. 

Naudokis laikinaisiais, bet camžinųjų. 
trokšk. 

Jokia laikinė gėrybė tavęs nepasotins, 
nes tu nesi sutvertas tik jomis naudotis. 

2. Jei tu turėtumei ir visus Dievo su- 
tvertus dalykus, nebūtumei nei laimingas 
nei patenkintas, nes visa laimė yra Dievuje, 
kuris viską suivėrė. 

Toji laimė nėra tokia, kurią įsivaizduoja 
ir kurios trokšta neprotingi pasaulio drau- 
gai, bet tokia, kurios laukia tikri Jėzaus tar- 
nai ir kurios kartais jau čia žemėje gauna 
paragauti dievotos sielos ir skaisčios širdys, 
kurių ilgesys yra danguje (Pilyp. 3, 20). 

Kiekviena žmogiška paguoda yra tuščia 
ir trumpa. 

Tikra paguoda yra tik ta, kurią tiesa tei- 
kia viduje. 

Dievotas žmogus Jėzų guodėją nešiojasi 
su savimi ir Jam kalba: Viešpatie Jėzau, 
būk su manimi visada ir visur. 


169: 


Tegul mano džiaugsmas būna tas, kad 
aš neturėsiu jokio žemiško džiaugsmo. 

Jeigu tu man, Jėzau, atimsi ir savo 
džiaugsmą, tegul tas skausmas būna di- 
džiausias mano džiaugsmas. 

Jis nesirūstina nuolat ir negrumoja per 
amžius (Psl. 102, 9). 


XVII SKYRIUS 


ATSIDAVIMAS DIEVUI 


1. Jėzus. Mano sūnau, leisk man taip 
tave tvarkyti, kaip man patinka, nes aš ži- 
nau, ko tau reikia. 

Tavo mintys yra žmogaus mintys, ir tu 
elgiesi pagal savo širdies troškimus. 

2. Mokinys. Teisybę sakai, Vieš- 
patie. Tu manimi labiau rūpiniesi, negu aš 
pats galėčiau savimi pasirūpinti. 

Tas, kuris nesiremia vien tik tavimi, 
greit suklumpa. 

Daryk su manimi, ką tik nori, Viešpatie, 
kad tik tavo valia būtų įvykdyta, nes tu te- 
gali elgtis su manimi tik gerai. 


170 


Jei nori, kad būčiau tamsybėje, ačiū tau; 
jei nori, kad būčiau šviesoje, ačiū dar kartą. 

Jei nori, kad džiaugčiausi, būk pagar- 
bintas; jei nori, kad kentėčiau, ir už tai būk 
pagarbintas, 


3. Jėzus. Tikrai taip turi elgtis, ma- 
no sūnau, jei nenori išsiskirti su manimi. 

Būk pasiruošęs ir kančiai ir džiaugsmui, 
turiui ir neturtui, trūkumui ir pertekliui. 


4. Mokinys. Viešpatie, esu pasi- 
ruošęs dėl tavęs kęsti viską, ką tik man 
duosi. 

Iš tavo rankos esu pasiruošęs priimti ly- 
giai gera ir bloga, malonumus ir nemalonu- 
mus, džiaugsmą ir liūdesį ir tau dėkoti už 
viską. 

Saugok mane nuo nuodėmės, aš nebi- 
josiu nei mirties nei pragaro. 

Jei manęs neatstumsi ir manęs neiš- 
brauksi iš gyvųjų knygos, jokia kita nelai- 
mė manęs negąsdina. 


171 


XVIII SKYRIUS 


KEIKIA PAKESTI ŠIO GYVENIMO VARGUS 


1. Jėzus. Mano sūnau, aš nužengiau 
iš dangaus dėl tavo išganymo; aš vargstu 
kaip ir tu, kad tave savo pavyzdžiu išmoky- 
Čiau kantrybės, kad tu be murmėjimo neš- 
tum šio gyvenimo vargus, 


Juk visas mano žemiškasis gyveni- 
mas — nuo gimimo valandos iki mirties ant 
kryžiaus — buvo tik skausmas. 


Aš kenčiau didžiausią žemiškų daiktų 
trūkumą; dažnai girdėjau manimi skun- 
džiantis; nuolankiai pakęsdavau pažemini- 
mą ir įžeidimus; už gerus darbus patyriau 
tik nedėkingumą; mono stebuklus laikė 
piktžodžiavimu, mano mokslą smarkiai kri- 
tikavo. Ė 


2. Mokinys. Viešpatie, kadangi sa- 
vo gyvenime buvai toks kantrus ir tuo bū- 
du taip tobulai įvykdei savo Tėvo valią, tai 
visai teisinga, kad aš, vargšas nusidėjėlis, 
pagal tavo valią kantriai pakęsčiau savo 


172 


vargą ir kad dėl savo išganymo vargčiau šį 
vargingą gyvenimą tol, kol tau patiks. 

Nors šis gyvenimas ir pilnas vargų, bet 
dėl tavo malonės jis tumpa gausių nuopel- 
nų šaltiniu, ir tavo, kaip ir tavo šventųjų, 
pavyzdys daro jį pakenčiamą net ir silpnie- 
siems. 

: Dabar dūug daugiau paguodos gyventi, 
negu senojo įstatymo laikais: tada dangaus 
vartai buvo dar uždaryti, tada kelias į dan- 
gų buvo neaiškus, tada taip maža buvo rū- 
pinamasi Dievo karalystės ieškojimu. 

Net ir teisieji negalėjo įeiti į dangaus 
karalystę tol, kol tu nebuvai kentėjęs ir mi- 
ręs. 
3. O, kaip dėkingas turiu tau būti, kad 
man ir visiems tikintiesiems parodei tiesų 
ir tikrą kelią į savo dangiškąją karalystę. 

Juk tavo kelias yra mūsų kelias; kantriai 
mes artinamės prie tavęs, prie savo kelio- 
nės viršūnės. 

Jei tu nebūtumei tuo keliu pirma pats 
ėjęs ir mus juo eiti pamokęs, kas drįstų juo 
eiti? 

Deja, kiek pasiliktų užpakaly, jei neturė- 
tų prieš akis tavo švento pavyzdžio! 


173 


Mes ir dabar dar sustingę, nors tiek ste- 
buklų matę ir tiek pamokymų girdėję; kur 
mes atsidurtume, jei tiek šviesos nešviestų 
ant mūsų tako? 


XIX SKYRIUS 


IŽEIDIMŲ PAKENTIMAS 


1. Jėzus. Ko skundies, mano sūnau? 
Įsižiūrėk į mano ir mano šventųjų kančias 
ir nustok skųstis. 

Nes jūs dar nesipriešinote iki kraujui 
(Žyd. 12, 4). 

Tavo kančios yra tokios menkos, paly- 
ginus jūs su kančiomis tų, kurie iškentėjo 
stiprias pagundas ir didelius priešingumus. 

Kad ramiau pakęstum savo ne taip sun- 
kius vargus, atsimink kitų didesnius. 

Jei tavieji tau neatrodo esą pakenčiami, 
tai žiūrėk, ar pats juos dėl savo nekantru- 
mo tokiais nepadarai. 

Tačiau kokie jie bebūtų — dideli ar ma- 
ži — kęsk juos kantriai. 


174 


2. Tuo labiau esi nusiteikęs kentėti, juo 
esi išmintingesnis ir daugiau gauni nuopel- 
nų. Tvirtas nusistatymas kentėti ir patį ken- 
tėjimą padarys lengvesnį. 

Nesakyk, kad negali pakelti iš to žmo- 
gaus patiriamų įžeidimų arba tos rūšies 
įžeidimų: nesakyk: jis mane nuskriaudė ir 
man prikaišioja tokius dalykus, apie ku- 
riuos aš nė galvote negalvoju; nesakyk: jei 
mane įžeistų kitas žmogus, tai tas įžeidimas 
būtų lengviau pakeliamas arba kad aš ken- 
tėčiau taip, kaip man patinka. 

Tokia kalba yra neprotinga, nes, užuot 
galvojęs apie kantrybės dorybę ir jos nuo- 
pelnus, iu galvoji apie įžeidimą ir tą asme- 
nį, kuris tave įžeidė. 


3. Tas nėra tikrai kantrus, kuris tenori 
kentėti tik tiek, kiek jam patinka ir iš ko 
jum patinka nuoskaudą priimti. 

Kantrus žmogus nežiūri, kas jį įskaudi- 
no: vyresnis už jį, jam lygus, žemesnis, ge- 
ras ar blogas žmogus. 

Bet, neatsižvelgdamas į asmenis, jis dė- 
kingai priima iš Dievo rankos viską ir visa- 
da ir laiko tai dideliu laimėjimu. 


175 


Juk Dievas nepaliks skolingas net už 
mažiausių dėl Jo pakęstą vargą. 


4. Būk tad pasiruošęs kovai, jei nori 
laimėti. 

Be kovos negalima laimėti kantrybės 
vainiko; atsisakyti kovoti reiškia atsisakyti 
pergalės vainiko. | 

Jei nori laimėti, kovok drąsiai, būk kant- 
rus. į 

Nemalonus poilsis be darbo, ir neturima 
laimėjimo be kovos. 


5. Mokinys. Viešpatie, padaryk taip, 
kad tai, kas atrodo negalima prigimčiai, bū- 
tų galima malonei padedant. 

Tu žinai, kad mano jėgos menkos ken- 
tėti, ir mažiausias pasipriešinimas mane 
veda į nusiminimą. 

Suteik man tos malonės, kad aš trokš- 
čiau kentėti dėl tavo vardo, nes tai nau- 
dinga mano sielai. 


176 


XX SKYRIUS 


SAVO SILPNUMO PRIPAŽINIMAS 


1. Mokinys. Aš išpažinau tau savo 
nusikaltimą (Psl. 31, 5); prisipažįstu, Vieš- 
patie, kad esu silpnas. 

Dažnai pats menkniekis mane įveikia ir 
nusiminiman įvaro. 

Aš pasiryžtu būti tvirtas, tačiau ir ma- 
žiausia pagunda mane baugina. 

Dažniausiai pats mažiausias menkniekis 
tampa didžiausia pagunda. 

Ir kai, rodos, esu visai ramus, ir mažiau- 
sias brakštelėjimas išmuša mane iš pusiau- 
sviros. 

2. Matai, Viešpatie, koks esu bejėgis ir 
silpnas. 

Pasigailėk manęs ir ištrauk mane iš 
dumblo, kad nenugrimsčiau (Psl. 68, 15). 

Man labai skaudu ir gėda prieš tave, 
kad taip dažnai suklumpu ir esu taip neGt- 
sparus savo aistroms. 

Nors jos (aistros) negauna pilno mano 
pritarimo, tačiau jų įkyrumas mane vargi- 


177 


na, ir man labai sunkų kasdien gyventi ka- 
ro stovy. 

Jau ir iš to aš sprendžiu apie savo silp- 
numą, kad biaurios svajonės daug greičiau 
mane užvaldo, negu aš jas nugaliu. 

3. Galingasis Izraelio Dieve, ištikimųjų 
sielų gynėjau, pažvelk į savo suvargusį ir 
prakaituojantį tarą ir padėk jam visame 
gerame. 

Sustiprink mane dangiška jėga, kad 
kartais senasis žmogus ir nuodėmingasis 
kūnas, kuris dar nėra visiškai pavergtas 
dvasiai, vėl neužvaldytų manęs, kad aš ga- 
lėčiau su juo kovoti iki paskutinio atodūsio. 

Ko gi vertas šis gyvenimas, pilnas var- 
gų ir skausmų, apsuptas pinklių ir priešų? 

4. Kaip galima mylėti tokį vūrgingą ir 
skausmingą gyvenimą? 

Kaip dar galima vadinti gyvenimu tai, 
kas gimdo tiek skausmų ir tiek mirties? 

Tačiau daug kas jį myli ir jame ieško 
laimės. 

Dažnai prikišama šiam gyvenimui, kad 
jis apgaulingas ir tuščias, tačiau su juo ne- 
lengvai tesiskiriama, nes vis dar viešpatau- 
ja kūno reikalavimai. 


178 


Vieni dalykai mus verčia pasaulį mylė- 
ti, kiti jo neapkęsti. 

Kūno pageidimas, akių pageidimas ir 
gyvenimo puikybė (Jon. 2, 16) mus ragina 
pasaulį mylėti, bet dėl tos meilės atsiradu- 
sios kančios verčia jo neapkęsti ir juo bo- 
dėtis. 

5. Bet, deja, blogas pageidimas valdo 
pasauliui atsidavusių sielą: ji gėrisi aistrų 
vergija, nes nepažįsta dangiškų saldybių 
ir jos nevilioja dorybės grožis. 

Tie gi, kurie visiškai išsižada pasaulio, 
gyvena dėl Dievo šventoje drausmėje, pa- 
tiria išsižadėjusiems paruoštų dangiškų ma- 
lonumų ir aiškiai supranta, kaip pasaulis 
pavojingai klysta. 


XXI SKYRIUS 


DIEVAS DIDŽIAUSIA GĖRYBĖ 


1. Mokinys. Mano siela, visame 
kame, ir tai pirmiausia, atsiduok Dievui, 
nes jis yra amžinoji visų šventųjų prieglau- 
da. 


178 


Maloniausias Jėzau, leisk man tave my- 
lėti labiau, negu visus tvarinius; labiau ne- 
gu sveikatą, grožį ir garbę; labiau negu vi- 
są galybę ir kilnumą; labiau negu mokslą, 
išmintingumą, turtus ir meną; labiau negu 
malonumą ir džiaugsmą, gerą vardą ir pa- 
gyrimus, paguodas ir malonumus, viltis ir 
pažadus; labiau negu nuopelnus ir norus; 
labiau net negu dovanas, kurias galėtum 
man suteikti; labiau negu visus džiaugs- 
mus, kurių siela galėtų patirti; labiau, ga- 
lop, negu angelus, arkangelus ir visą dan- 
gaus kariuomenę; labiau negu visus mato- 
mus ir nematomus daiktus; labiau negu vi- 
sa tai, kas nesi tu, mano Dievel 

2. Nes tik tu vienas begaliniai geras, 
vienas aukščiausias, galingiausias; tavęs 
vieno pakanka, nes vienas viską turi ir vis- 
ką duodi: pats vienas mus guodi savo ne- 
apsakomais malonumais; pats vienas esi 
visas grožis ir visa meilė; tavo garbė iškyla 
virš visų garbių, tavo didybė — virš visų 
didybių; visa tobulybė buvo ir visad bus 
tavyje, mano Dieve. 

Tad viso to, ką man duodi be savęs, ką 
mon apreiški apie save, ką man pažadi, 


180 


"Up VPL 


man neužtenka, jei aš tavęs nematau, jei 
aš tavęs neturiu. 

Mano siela negali būti rami ir patenkin- 
ta tol, kol ji, pakilusi virš visų tavo dovanų 
ir visų tvarinių, nenurims vien tik tavyje. 


3. Švelniausias mano sielos sužadėti- 
ni, jos meilės objekte, mano Jėzau, visų tva- 
rinių Karaliau, kas mane išvaduos iš mano 
pančių, kūs man duos sparnus (Psl. 54, 7) 
nulėkti pas tave pailsėti? 

Kada gi aš būsiu visai išsilaisvinęs nuo 
žemės, kad galėčiau matyti tave, Viešpatie, 
ir patirti, koks tu esi malonus? 

Kada aš taip būsiu tavy pasinėręs, taip 
paskendęs tavo meilėj, kad visai nebejau- 
siu savęs, gyvensiu tik tavim, toj neatski- 
riamoj vienybėj, iškilęs virš visų jausmų, 
kurią nedaugelis tepažįsta? 

Dabar aš temoku tik dejuoti ir skausmin- 
gai nešu savo vargą. 

Nes šioje ašarų pakalnėj yra daug var- 
gų ir skausmų, kurie mane baugina, veda 
nusiminiman ir apdengia mano sielą lyg 
debesiu. Dažnai jie iaip mane įvargina, 
kad visai jiems pasiduodu; jie pastoja man 


181 


kelią prie tavęs, ir aš nebetenku tavo ma- 
lonių glamonėjimų, kuriais dangiškosios 
dvasios naudojasi laisvai ir visada. 

Pasigailėk mano dejonių ir atkreipk dė- 
mesį į mano bodėjimąsi žeme. 


4. Jėzau, amžinosios garbės atšvaita 
(Žyd. 1, 3), ištremtos sielos ramintojau, esu 
nebylys prieš tave, mano tylėjimas tau kal- 
ba. 

Kiek ilgai teks tavęs, o Viešpatie, laukti? 

Ateik pas savo vargšą ir pradžiugink jį. 

Ištiesk savo ranką ir pakelk baimėje 
paskendusį nelaimingąjį. 

Ateik, ateik, nes be tavęs eina dienos ir 
valandos nuliūdime, nes tik tu mano 
džiaugsmas ir tu vienas tegali pripildyti 
mano sielos tuštumą. 

Mane spaudžia vargas, ir esu apkaltas 
kaip kalinys tol, kol, savo buvimo šviesa 
mane atgaivindamas, nesugrąžini man lais- 
vės ir nežvilgteri į mane meilės žvilgsniu. 


5. Tegul kiti ieško ne tavęs, bet ko ki- 
to; manęs niekas daugiau negali paten- 
kinti, kaip tik tu, mano Dieve, mano viltie, 
mano amžinasis išganyme. 


182 


Aš nenutilsiu, nenustosiu maldauti tol, 
kol tavo malonė sugrįš ir kol tu neprašneksi 
mano sieloje. 

6. Jėzus. Šiai aš čia — aš ateinu pas 
tave, nes mane šaukei. Tavo ašaros, tavo 
sielos troškimas, tavo nusižeminusios šir- 
dies skausmas mane nugalėjo, ir aš sugrį- 
žau pas tave. 

7. Mokinys. Viešpatie, aš tave 
kviečiu, aš noriu tik tavęs, visko išsižadu 
dėl tavęs. 

Juk tu pirmasis mone raginai tavęs ieš- 
koti. 

Būk pagarbintas, Viešpatie, už tą geru- 
mą, kurį paūrodei savo tarnui dėl savo gai- 
lestingumo. 

Ką tau daugiau begalėčiau pasakyti? 
Man belieka tik giliai nusižeminti ir atsimin- 
ti savo menkumą. 

Danguje ir žemėje nėra į tave panašaus. 

Tavo kūriniai tobuli, tavo sprendimai 
teisingi, pasaulį valdo tavo apvaizda (Psl. 
18, 10; Iz. 14, 26-27). 

Garbė ir šlovė tau, išminties Tėve! Ma- 
no siela, mano lūpos ir visas sutvėrimas 
kartu tegarbina tave amžinai! 


183 


XXII SKYRIUS 


DIEVO GERUMO PRISIMINIMAS 


1. Mokinys, Viešpatie, atidoryk ma- 
no širdį tavo įstatymui ir išmokyk mane 
vaikščioti tavo įsakymų keliu. 

Padėk man suprasti tavo valią ir su di- 
džia pagarba atsiminti visas tavo geradary- 
bes, kad už jas galėčiau tinkamai padėkoti. 

Tikrai žinau ir išpažįstu, kad nė už ma- 
žiausią tavo malonę negaliu tinkamai atsi- 
lyginti. 

Aš esu mažesnis už kiekvieną gerą, kurį 
man suteikei, ir kada aš galvoju apie tavo 
begalinį iškilimą, mano dvasia skęsta tavo 
didybėje. 

2. Visa, ką turiu kūne ir sieloje, išorėje 
ar viduje, kaip gamtos ar kaip malonės do- 
vaną, visa tai. Viešpatie, tu man davei; ta- 
vo geradarybės man nuolai primena tavo 
gerumą, tavo malonumą, tavo dosnumą. 


Viską duodi tu, nors vienūs gauna ma- 
žiau, kitas daugiau; be tavęs mes neturėtu- 
me jokios gėrybės. 


184 


Tas, kuris gavo daugiau, negali girtis 
savo nuopelnais, statyti save aukščiau kitų 
ar įžeidinėti tą, kuris mažiau gavo; tik tas 
yra geresnis ir didesnis, kuris save laiko 
mažesniu ir karščiau bei labiau nusižemi- 
nęs dėkoja Dievui. 

Tas, kuris save laiko blogiausiu ir ne- 
verčiausiu, yra verčiausiūs gauti didžių do- 
vanų. 

3. Tas, kuris mažiau gavo, neprivalo 
nei nusimint, nei skųstis, nei pavydėti 
tiems, kurie gavo daugiau, bet turi tavimi 
pasitikėti ir visa siela garbinti tavo gerumą, 
visada pasirengusį, nežiūrint asmenų, gau- 
siai ir be užmokesčio dalinti savo dovanas. 

Visa tau priklauso, tau turi būti dėkoja- 
ma už viską. 

Tu žinai, ką kam duoti, žinai, kodėl tas 
gavo daugiau, anas mažiau; tik tau, kuris 
žinai visus nuopelnus, priklauso gėrybių 
skirstymas. 

4. Todėl, Viešpatie, mano Dieve, aš lai- 
kau ypatinga tavo malone, kad man ne- 
daug tesuteikei tų išorinių dalykų, kuriuos 
taip žmonės garbina. Nors ir žinau, kad esu 


185 


vargšas, tačiau neturėčiau dėl to liūdėti ar 
kentėti, bet greičiau džiaugtis, nes tu, ma- 
no Dieve, savo tarnais ir draugais pasirin- 
kai vargšus ir nusižeminusius, tuos, kuriuos 
pasaulis niekina. 

Tokie buvo ir tavo apaštalai, kuriuos tu 
pastatei visos žemės kunigaikščiais (Psl. 44, 
17). 

Jie perėjo pasaulį nesiskųsdami, laisvi 
nuo visokio apsimetimo ir visokios piktos 
minties, paprasti ir nusižeminę, net džiaug- 
damiesi galį kentėti įžeidimus dėl tavo var- 
do ir su meile priimdami visa tai, kuo pa- 
saulis šlykštisi. 

5. Niekas taip negali pradžiuginti tave 
mylinčio ir tavo dovanų kainą žinančio 
žmogaus, kaip tavo valios ir tavo amžinųjų 
planų išsipildymas jojo atžvilgiu. 

Jo pasitenkinimas yra toks didelis, kad 
jis taip noriai sutinka būti pats mažiausias, 
kaip kiti trokšta būti patys didžiausi; jis yra 
lygiai ramus ir patenkintas būdamas pas- 
kutinėje vietoje kaip ir pirmojoje ir, pasiruo- 
šęs visada pakęsti panieką, jis yra lygiai 
taip laimingas būti be vardo, be garso, kaip 


186 


kiti naudodamiesi pasaulio garbe ir išaukš- 
tinimais. 

Tavo valia ir tavo garbė yra jam už vis- 
ką aukščiau ir jį labiau džiugina, negu vi- 
sos tavo jam duotos ar duosimos dovanos. 


XXIII SKYRIUS 


KETURI SVARBŪS DALYKAI 
RAMYBEI IŠLAIKYTI 


1. Jėzus. Mano sūnau, aš tau dabar 
parodysiu ramybės ir tikros laisvės kelią. 

2. Mokinys. Padaryk, Viešpatie, ką 
pasakei, nes man malonu tavęs klausyti. 

3. Jėzus. Stenkis, mano sūnau, ver- 
čiau vykdyti kito, negu savo valią. 

Geriau norėk turėti mažiau, negu dau- 
giau. 

Visada ieškok paskutinės vietos ir būk 
žemiau visų kitų. 

Visada norėk ir melskis, kad Dievo valia 
tavyje išsipildytų tobulai, 

Kas taip elgiasi, yra taikos ir ramybės 
kely. 


187 


4. Mokinys. Viešpatie, tie trumpi 
nurodymai slepia didelį tobulumą. 

Čia maža žodžių, bet jie reikšmingi ir 
gausūs vaisiais. 

Jei aš ištikimai jų laikyčiausi, niekad 
neturėčiūu neramumo. 

Kiekvieną kartą, kai aš prarandu sielos 
ramybę, aš jaučiu, kad esu nuo tų nurody- 
mų nutolęs. 

Tu, Viešpatie, kurs viską gali ir kuris 
nori sielų tobulumo, padidink many savo 
malonę, kad, paklusdamas tavo įsaky- 
mams, galėčiau būti išganytas. 


MALDA PRAŠANT MALONĖS 
NETURĖTI BLOGŲ MINČIŲ 


5. Mokinys. Viešpatie, mano Die- 
ve, nepasitrauk nuo manęs. Mano Dieve, 
skubėk man į pagalbą, nes įvairios mintys 
mane apspito, ir didelė baimė kankina ma- 
no sielą. 

Kaip aš praeisiu pro tiek priešų nepa- 
žeistas? Kaip juos nugalėsiu? 

Jėzus. Aš eisiu pirm tavęs ir pažemin- 
siu žemės galinguosius (Iz. 45, 2). Aš atida- 


188 


rysiu kalėjimo vartus ir parodysiu slapčiau- 
sius išėjimus. 

Mokinys. Daryk, Viešpatie, kaip pa- 
sakei: tegul visos blogos mintys pradingsta 
tavo akivaizdoj, 


Vienintelė mano viltis ir mano paguo- 
da vargams spaudžiant yra ta, kad aš ga- 
liu pas tave nubėgti, tau pasivesti, tavęs 
šauktis sielos gilumoje ir kantriai laukti ta- 
vo pagalbos. 


6. Mano Jėzau, apšviesk mano dvasią, 
leisk sutviskėti savo šviesai mano širdyje 
ir pašalink iš jos visas tamsumas. 


Sulaikyk mano klystančią dvasią ir pa- 
laužk mane kankinančių pagundų prievar- 
tą. 

Ištiesk savo ranką ir sutramdyk tuos įdū- 
kusius žvėris, tuos ryjančius pageidimus, 
kad aš galėčiau rasti ramybę tavo jėgoje 
ir kad nuolat būtumei garbinamas savo 
šventovėje, grynoje sąžinėje. 

Įsakyk vėjams ir audroms; sakyk jūrai: 
nurimk, sakyk vėjui: nepūsk; ir pasidarys 
didelė tyla (Mork. 4, 39). 


189 


7. Siųsk savo šviesą ir savo tiesą (Psl. 
42, 3), kad ji šviestų ant žemės, nes tol, kol 
manęs neapšviesi, esu tamsi ir nevaisinga 
žemė. 

Atsiųsk malonę iš aukštybių, suvilgyk 
mano širdį dangiška rasa, išpilk ant tos sau- 
sos žemės gausius pamaldumo vandenis, 
kad ji galėtų duoti gerų ir išganingų vaisių. 

Primk mano sielą, nuodėmių naštos 
prislėgtą, pakeisk mano norus dangaus no- 
rais, kad, pavilgęs lūpas amžinųjų gėrybių 
šaltiny, nebegalėčiau be pasibiaurėjimo 
galvoti apie žemiškus dalykus. 

Atskirk mane nuo visų greit nykstančių 
žemiškų paguodų, nes joks sutvėrimas ne- 
gali pasotinti mano širdies, 

Suvienyk mane su savimi nenutraukia- 
mu meilės ryšiu, nes tavęs vieno užtenka 
tam, kuris tave myli, o visa kita be tavęs 
yra niekis. 


190 


XXIV SKYRIUS 
NESIKIŠIMAS I SVETIMUS REIKALUS 


1. Jėzus. Mano sūnau, nebūk smal- 
sus ir nesirūpink tuščiais reikalais. 

Kas tau rūpi? Tu sek mane (Jon. 21, 22). 
Kas tau rūpi, kas yra tas ar kitas, ką kalba 
ir veikia anas? 

Juk tu neatsakysi už kitus, bet tik už sa- 
ve, tai kodėl kišiesi ne į savo reikalus? 

Aš pažįstu visus žmones, aš matau vis- 
ką, kas vyksta po saule; aš žinau, ko kas 
vertas, ką jis mąsto, ko jis nori, kokie jo 
siekimai. 

Tad palik man visus rūpesčius, o pats 
būk ramus ir leisk kitiems veikti tiek, kiek 
tik jie nori. 

Jie patys atsakys už tai, ką jie pasakys 
ar ką jie padarys, nes jie manęs negali pri- 
gauti. 

2. Nesivaikyk garsaus vardo šešėlio: 
nesistenk turėti nei gausių pažinčių, nei 
ypatingos kurio nors žmogaus draugystės. 

Nes tai blaško dvasią ir labai aptemdo 
širdį. 


191 


Noriai su tavim kalbėčiausi ir patikėčiau 
tau savo paslaptis, jei, man ateinant, būtum 
susitelkęs ir pasirengęs tuojau atidaryti sa- 
vo sielos duris. 

Galvok apie ateitį, budėk, nuolat mels- 
kis ir nusižemink. 


XXV SKYRIUS 


TIKROJI RAMYBĖ IR TIKRAS TOBULUMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, juk aš pasa- 
kiau: Aš jums palieku ramybę, duodu jums 
savo ramybę; ne kaip pasaulis duoda, aš 
jums duodu (Jon. 14, 27). 

Visi nori ramybės, bet visi ieško ne to, 
kas suteikia tikrą ramybę. 

Mano ramybę turi švelnieji ir nuolan- 
kios širdies, 

Tavo ramybė priklausys nuo didžios 
kantrybės. 

Jei mano žodžio klausysi ir jam paklusi, 
turėsi didelę ramybę. 

2: Mokinys. Viešpatie, ką turiu 
daryti? 


192 


3. Jėzus. Visuose dalykuose žiūrėk. 
ką darai ir ką sakai. Neturėk jokio kito tiks- 
lo, kaip tik man patikti. Nieko nenorėk ir 
nieko neieškok, kaip tik manęs. 

Kitų žodžių ar darbų drąsiai neteisk: ne- 
sikišk į tuos dalykus, kurie tau nepavesti, 
o tada retai tebūsi neramus. 

Tačiau šiame gyvenime nebus tokios. 
padėties — tai tik amžinojo poilsio padėtis. 
— kad nejaustum jokio neramumo, neturė- 
tum jokio širdies ar kūno skausmo. 

Nemanyk suradęs tikrą ramybę, jei vis- 
kas gerai klojasi; nemanyk, kad viskas ge- 
rai, jei niekas tau nesipriešina arba kad 
tavo laimė jau pilna, jei išsipildo visi tavo 
norai. 

Nepervertink pats savęs ir neįsivaiz- 
duok, kad Dievas tave ypatingai myli, jei 
tavo širdis yra kupina švelnaus pamaldu- 
mo, nes ne pagal tuos ženklus pažįstami tie, 
kurie myli dorybę, ir ne tai rodo žmogaus. 
pažangą tobulume. 

A. Mokinys. Tai kas gi, Viešpatie? 

5. Jėzus. Kad tu visa širdimi atsiduo- 
tumei Dievo valiai, neieškotumei savęs nei 
didžiuose nei mažuose dalykuose, nei lai- 


193. 


ke, nei amžinybėje, vienodai žiūrėtumei į 
visa tai, kas tau atsitinka bloga ar gera, ir 
vienodai man už tai dėkotumei. 

Dar daugiau, Turi būti tiek tvirtas ir ma- 
nimi pasitikįs, kad ir neturėdamas jokios 
dvasinės paguodos ruoštumei savo širdį 
dar didesniems bandymams, visai nesitei- 
sindamas, lyg nebūtumei vertas tiek kentė- 
ti, bet pripažindamas man tiesą ir garbin- 
damas mano šventumą. Tada tu vaikščiosi 
tiesiu, pilnu ramybės keliu ir galėsi viltis 
pamatyti mano veidą džiaugsme (Job. 33, 
26). 

Jei galėtumei tobulai savęs išsižadėti, 
aš tau užtikrinu, kad turėtumei tokią didelę 
ramybę, kokią šioj žemėj tik galima turėti. 


XXVI SKYRIUS 


ŠIRDIES LAISVĖ 


1. Mokinys. Viešpatie, yra didelio 
tobulumo ženklas niekad nenukreipti savo 
širdies nuo dangiškų dalykų, praeiti pro 
pasaulio rūpesčius nė vienu iš jų nesido- 
mint, ne dėl nejautrumo ar širdies šaliumo, 


194 


bet kad širdis laisva, kad jos neriša prie 
sutvertų dalykų joks netvarkingas jausmas. 


2. Aš tavęs prašau, geriausias Dieve, 
išlaisvink mane iš šios žemės rūpesčių, kad 
jie nesulaikytų mano pažangos, iš kūno rei- 
kalų, kad geismas mane nesuviliotų, iš viso 
to, kas sielą gali įtraukti į neramumą, kad 
nusiminimas manęs nesugniuždytų. 

Aš prašau mane apsaugoti ne tik nuo tų 
dalykų, kurių taip uoliai ieško žmogiška tuš- 
tybė, bet ir nuo to skurdo, kuris, dėl bendro 
visiems Adomo vaikams tekusio prakeiki- 
mo, apsunkina tavo tarno sielą ir jam ne- 
leidžia laisvai naudotis dvasios laisve. 


3. Mano Dieve, neapsakomai malonus 
Dieve, pakeisk man kartumu visus kūno 
malonumus, kurie man trukdo amžinųjų da- 
lykų meilę ir mane vilioja savo tuojau per- 
šamu malonumu. 

Mano Dieve, duok, kad manęs neįveiktų 
kūnas ir kraujas, kad manęs neapgautų pa- 
saulis ir greit praeinanti garbė, kad aš ne- 
įsipainiočiau į velnio pinkles. 

Duok man jėgų atsilaikyti, kantrybės 
kentėti ir pastovumo ištverti, 


195 


Vietoj visų pasaulio malonumų suteik 
man savo dvasios paguodos ir vietoj žemiš- 
kos meilės — tavo vardo meilę. 


4. Uoliai sielai sudaro sunkumų rūpini- 
masis valgiu, gėrimu, drabužiu ir kitais kū- 
nui reikalingais dalykais. 

Duok, Dieve, kad šitais dalykais aš kuk- 
liai tesinaudočiau ir jų uoliai neieškočiau. 

Jų išsižadėti negalima, nes to reikalauja 
gyvybės palaikymas, tačiau tavo šventas 
įstatymas draudžia ieškoti tų dalykų dau- 
giau, negu jų tikrai reikia; jei yra kitaip, 
tada kūnas sukyla prieš dvasią. 

Viešpatie, tegul tavo ranka mane veda 
tarp tų dviejų kraštutinumų, kad tavo pa- 
mokytas aš išvengčiau visokių perdėjimų. 


XXVII SKYRIUS 


SAVIMEILĖ — DIDŽIAUSIA KLIŪTIS 
TOBULĖTI 


1. Jėzus. Mano sūnau, jei nori viską 
turėti, viską atiduok ir nieko, ką turi, savu 


nelaikyk. 


196 


Žinok, kad savimeilė tau kenkia dau- 
giau, negu koks nors kitas pasaulio daiktas. 

Prie kiekvieno dalyko prisirišama tiek, 
kiek ir kokia meile jis pamilstamas. 

Jei tavo meilė bus gryna, paprasta ir 
tvarkinga, joks daiktas tavęs nepavergs. 

Netrokšk to, kas tau uždrausta, atsisa- 
kyk to, kas perdaug apsunkina tavo sielą 
ir jai atima laimę. 

Keista, kad neatsiduodi man iš visos šir- 
dies su visais savo norais ir troškimais. 

2. Kodėl vargsti nereikalingai liūdėda- 
mas ir kankiniesi nereikalingais rūpesčiais? 

Atsiduok mano valiai, ir viskas bus ge- 
Iai. 

Jei ieškai to ar kito, jei nori būti čia ar 
ten vien tik dėl to, kad save patenkintumei 
ir pagal savo įgeidžius gyventumei, tai nie- 
kad neturėsi jokios ramybės, nes visur rasi 
ką nors, kas tau nepatiks arba kas tau pa- 
sipriešins. 

3. Tad ką padės daugelio žemiškų da- 
lykų įsigijimas? Naudingiau bus jų nekęs- 
ti ir jų troškimą išrauti iš savo širdies. 

Nemanyk, kad šitas įspėjimas liečia tik 
pinigus ir turtus — jis liečia ir vaikymąsi 


197 


garbės, tuščių pagyrimų troškimą ir visus 
tuos dalykus, kurie pasibaigia su pasauliu. 

Jei neturima uolumo dvasios, visur bus 
nesaugu; ieškoma ramybė taip pat ilgai ne- 
tvers, jei neturės tikros atramos, t. y. jei ne- 
bus atremta į mane. Pats gali pasikeisti, 
bet geresnis pasidaryti pats negali. 

Pirmoji proga tave suvilios, ir vėl pa- 
teksi į tą pačią vietą, iš kurios pabėgai, jei- 
gu dar ne į blogesnę. 


MALDA ŠIRDIES SKAISTUMUI 
IR IŠMINČIAI IŠPRAŠYTI 


4. Mokinys. Viešpatie,  palaikyk 
mane Šv. Dvasios malone. 

Stiprink mane vidiniai savo dorybe, kad 
aš išvyčiau iš savo širdies visus kankinan- 
čius tuščius rūpesčius ir nepasiduočiau jo- 
kiam brangaus ar menko daikto troškimui, 
bet kad — įvertindamas daiktus pagal tik- 
rają jų vertę — suprasčiau, jog jie nyksta, 
o kartu su jais ir aš pats. 

Nes nieko nėra amžino pasauly, viskas 
tuštybė ir dvasios vargas. Koks išmintingas 
žmogus, kuris taip mano! 


198 


5. Viešpatie, duok man dangiškos iš- 
minties, kad aš išmokčiau tavęs ieškoti ir 
tave surasti, tavimi gėrėtis ir tave mylėti 
už visa labiau, o visa kita, pagal tavo iš- 
minties nurodymus, vertinti tik tiek, kiek 
yra verta. 

Duok man nusimanymo protingai veng- 
ti pagyrimų ir kantrybės pakęsti tuos, kurie 
mane persekioja. 

Didelė išmintis yra nesijaudinti dėl kiek- 
vieno papeikimo ir abejingai klausytis kiek- 
vieno pagyrimo. Tik šitas kelias yra sau- 
gus ir tikras pažangos kelias, 


XXVIII SKYRIUS 


NEKREIPIMAS DĖMESIO Į ŽMONIŲ 
KALBAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, nepyk, jei kas 
blogai apie tave mąsto ar nepatinkamus 
dalykus tau kalba. 

Pats apie save turėtumei dar blogiau 
manyti ir būti įsitikinęs, kad esi pats neto- 
buliausias žmogus. 


199 


Jei esi savy užsidaręs, kokios reikšmės 
tau turi po org besklindą žodžiai? 

Nemaža išmintis yra mokėti tylėti nema- 
loniu laiku ir vidiniai susijungti su manimi, 
nesijaudinant dėl žmonių kalbų. 

2. Tegul tavo ramybė nepriklauso nuo 
žmonių kalbų, nes — ar jie gerai ar blogai 
apie tave mano — tu pasiliksi toks, koks 
esi. Argi ne su manim bendraujant yra tik- 
ra taika ir tikra garbė? 

Tas bus visada ramus, kas nesirūpins 
žmonėms patikti ir nebijos jiems nepatikti. 

Širdies blaškymąsi gimdo netvarkinga 
meilė ir tuščia baimė. 


XXIX SKYRIUS 


PRISPAUDIME REIKIA ŠAUKTIS DIEVO 


1. Mokinys. Viešpatie, kuris pano- 
rėjai mane išbandyti šia kančia ir šia pa- 
gunda, tegul būna amžinai garbinamas ta- 
vo vardas! 

Kadangi aš negaliu jų išvengti, tai ką 
galėčiau daugiau daryti, jei ne glaustis prie 


200 


tavęs, kad man padėtumei ir kad tas ban- 
dymas man išeitų į gera? 

Viešpatie, man labai nemalonu, mano 
širdis serga ir blaškoma aistrų. 

Dabar mano siela nerami. Ir ką aš turiu 
sakyti? Tėve, gelbėk mane iš šios valandos! 
(Ton. 12, 27). 

Bet toji valanda atėjo tum, kad mane iš 
nužeminimo pakeldamas pats būtumei pa- 
garbintas. 

Viešpatie, padėk man, nes ką aš, toks. 
vargšas, darysiu ir kur aš eisiu? 

Viešpatie, dar šį kartą suteik mon kant- 
rybės. Palaikyk mane, mano Dieve, ir aš 
nebijosiu, nors ir kaip sunkus būtų šis ban- 
dymas. 

2. Ir ką dabar aš pasakysiu? Viešpa- 
tie, tegul būna tavo valia. Aš nusipelniau, 
kad būčiau spaudžiamas. 

Tad aš turiu viską pakelti; tik padaryk. 
Viešpatie, kad man užtektų kantrybės, kol 
praeis audra ir grįš ramybė. 

Tavo visagalinti ranka gali atitolinti nuo 
manęs tą pagundą ir ją sušvelninti, kad aš 
visai nesugniužčiau po jos našta; mano Die- 


201 


ve, juk tiek kartų jau buvai man gailestin- 
gas! 

Juk tas pakeitimas tau taip lengva pa- 
daryti: ta permaina padaryta Aukščiausio- 
jo dešinės (Psl. 76, 11). 


| XXX SKYRIUS 


REIKIA ŠAUKTIS DIEVO PAGALBOS 


1. Jėzus. Mano sūnau, aš esu Vieš- 
pats; tai aš stiprinu sielvarto dienoje (Naum. 
1, 7). 

Kai kentėsi, ateik pas mane. 

Kadangi tu perdaug vėlai pradedi mels- 
tis, todėl nuo tavęs ir nutolsta dangiška pa- 
guoda. 

Pirm, negu manęs ko nors prašai, kur 
kitur ieškai suraminimo ir paguodos, 

Bet tai tau maža tepadeda, ir tu turi ži- 
noti, kad tik aš išgelbsčiu tuos, kurie mani- 
mi pasitiki (Psl. 16, 7), ir kad be manęs nė- 
ra nei naudingos pagalbos, nei gero patari- 
mo, nei išgydančio vaisto. 

Dabar, kai pradedi atsigauti po audros, 


202 


atsimink mano gailestingumą, nes esu pa- 
sirengęs grąžinti tau ne tik tai, ką esi pra- 
žudęs, bet daug daugiau. 


2. Argi man bus sunkus bet koks da- 
lykas? (Jer. 32, 27). Argi aš būsiu panašus 
į tuos, kurie tik kalba, bet nieko nedaro? 

Kur tavo tikėjimas? Būk tvirtas ir ištverk. 

Nepailsk, būk drąsus, paguoda ateis 
reikiamu laiku. 

Lauk manęs, lauk: aš ateisiu ir jį pagy- 
dysiu (Mat. 8, 7). 

Juk pagunda tave kursto į neramumą ir 
tuščia baime iave baugina. 

Juk tie rūpesčiai dėl netikros ateities tau 
teikia vien tik nusiminimą. Kiekvienai die- 
nai gana jos vargo (Mat. 6, 54). 

Kaip gi neprotinga džiaugtis ar liūdėti 
dėl būsimųjų dalykų, kurie tikriausiai nie- 
kada neįvyks! 


3. Būti savo vaizduotės žaislu yra žmo- 
giškos silpnybės ženklas; lengvai pasiduoti 
priešo vilionėms yra silpnos širdies ženk- 
las. 

Priešui nesvarbu, ar jis mus suvilios bei 
capgaus realiais dalykais, ar netikrais vaiz- 


203 


dais, prisirišimu prie turimų dalykų, ar bai- 
me dėl būsimų nemalonumų. 

Tegul jūsų širdis nenusigąsta ir tenebi- 
jo (Jon. 14, 27). 

Tikėk man ir pasitikėk mano gailestin- 
gumu. 

Tomis valandomis, kada manai mane 
toli esant, aš esu kaip tik arčiausiai tavęs. 

Valanda, kurią manai esąs viską prara- 
dęs, dažnai yra didelių nuopelnų proga. 

Dar nereiškia, kad viskas prarasta, jei 
pasisekimas nėra toks, kokio tu nori. 

Kokia bebūtų priežastis, nereikia pasi- 
duoti momento nuotaikai ir įpulti į beviltiš- 
ką nusiminimą be vilties surasti išeitį. 

4. Jei tau kuriam laikui leidžiu kokį ne- 
malonumą ir nebeguodžiu, tai nemanyk, 
kad tave visai apleidau, nes tik šituo keliu 
einama į dangų. 

Tau, ir visiems mano tarnams, yra nūu- 
dingiau patirti nepasisekimų, negu niekad 
nesutikti jokio pasipriešinimo. 

Aš pažįstu tavo širdies paslaptis ir ži- 
nau, kad tau kartais naudinga kęsti širdies 
sausrą, nes kitaip galėtum pakilti į puiky- 
bę, save laikyti geresniu, negu iš tikro esi. 


204 


Ką aš daviau, galiu atimti ir vėl grąžinti, 
kada man patiks. 


5. Ką aš duodu, man ir priklauso, ką 
aš atimu, ne tavo atimu, nes iš manęs eina 
visoks gėris ir visokia tobula dovana. 

Jei tau siunčiu kokį skausmą ar priešin- 
gumą, nemurmėk ir neliūdėk, nes vienu 
akimirksniu aš galiu atimti iš tavęs naštą 
ir liūdesį paversti džiaugsmu. 

Jei aš ir taip elgiuosi su tavimi, aš esu 
teisingas ir vertūs pagarbos. 

6. Jei teisingai ir išmintingai galvoji, 
niekada neturi dėl patiriamų nepasisekimų 
liūdėti, bet greičiau džiaugtis ir man dėkoti. 

Mano smūgiai turėtų būti nei vienintelis 
tavo džiaugsmas (Job. 6, 10). 


Kaip tėvas mylėjo mane, taip ir aš jus 
mylėjau (Jon. 15, 9), pasakiau aš savo mo- 
kiniams juos siųsdamas į pasaulį ne 
džiaugsmams, bet didelėms kovoms, ne 
garbei, bet paniekai, ne tinginiavimui, bet 
darbui, ne poilsiui, bet kad atneštų vaisių 
kantrybėje (Luk. 8, 15). Atsimink, mano 
sūnau, šiuos žodžius. 


205 


XXXI SKYRIUS 


REIKIA UŽMIRŠTI TVARINIUS 
DĖL TVĖRĖJO 


1. Mokinys. Viešpatie, aš esu rei- 
kalingas didelės malonės, kad galėčiau pa- 
siekti tą tobulybės laipsnį, kada nebebūsiu 
prisirišęs prie jokio tvarinio. 

Aš negaliu prie tavęs laisvai kilti tol, 
kol kas nors dar mane laiko. 

Laisvės tikrai geidė tas, kuris sakė: kas 
man duos sparnus kaip karvelio, kad skris- 
čiau ir atsilsėčiau? (Psl. 54, 7). 

Ar gali būti didesnis poilsis už poilsį to 
žmogaus, kuris ilsisi tavo akivaizdoje? Ar 
gali būti laisvesnis žmogus už tą, kuris nie- 
ko žemėje netrokšia? 

Tad reikia iškilti viršum visų tvarinių, 
tobulai išsižadėti savęs, atsipalaiduoti nuo 
savo nuomonės, pakilti aukščiau ir pripa- 
žinti, kad tu viską padarai, kad nėra kito 
tau lygaus. 

Dievo dalykais nebus galima laisvai už- 


206 


siimti tol, kol būsi prisirišęs prie kokio nors 
tvarinio. 

Todėl tiek maža ir tėra kontempliatyvių 
žmonių, kad nedaugelis temoka visiškai at- 
siskirti nuo tvarinių ir nuo nykstančių daik- 
tų. 

2. Tam reikia galingos Dievo malonės, 
kuri pakeltų sielą ir ją nuneštų viršum jos 
pačios. 

Kol žmogus nėra į tokį laipsnį pakilęs 
dvasioje, nėra atsiskyręs nuo visų tvarinių 
ir tobulai susijungęs su Dievu, visa tai, ką 
jis žino, ir visa tai, ką jis turi, tėra menkos 
vertės. 

Tas, kuris be vienintelio, begalinio ir 
amžino gėrio dar ką nors kitą vertina, ilgai 
bus silpnas ir žemėn palinkęs. 

Visa tai, kas nėra Dievas, yra niekis ir 
tokiu turi būti laikomas. 

Yra didelis skirtumas tarp pamaldumo 
apšviestos išminties ir tarp studijų keliu įgy- 
to mokslininko mokslo. 

Iš aukščiau ateings ir Dievo į žmogaus 
sielą paskleistas mokslas yra daug vertes- 
nis už tą mokslą, kurį žmogus įgyja savo 
proto pastangomis. 


207 


3. Daugis nori pakilti iki kontiempliaci- 
jos, bet nenori daryti tai, ko reikia tam da- 
lykui pasiekti. 

Didžiausia kliūtis yra ta, kad sustojama 
prie išorinių ir jausmais patiriamų dalykų 
ir maža marinamasi, 

Nežinau, kas tai yra, kokia dvasia mums 
vadovauja ir ką mes manome, kai — žmo- 
nių laikomi dvasiniais žmonėmis — su to- 
kiu uolumu rūpinamės žemiškais ir menka- 
verčiais dalykais, o tuo tarpu retai tesusi- 
kaupiame pažvelgti į savo vidų. 


4. Jei kartais grįžtame į save, iai tuoj 
skubame išeiti ir rimtai netyrinėjame savo 
darbų. 

Mes visai netyrinėjame, kaip toli eina 
mūsų palinkimai, ir visai  nesijaudiname, 
kad mumyse viskas taip nešvaru. 

Kiekvienas kūnas buvo pagadinęs savo 
kelią (Gen. 6, 12), ir todėl įvyko tvanas. 

Kada mūsų vidaus palinkimai yra su- 
gedę, sugedę tampa ir mūsų veiksmai, ku- 
rie atidengia visą mūsų sielos silpnumą. 

Gero gyvenimo vaisiai noksta tik skais- 
čioj širdy. 


208 


5. Paprastai žiūrima, ką žmogus pada- " 
rė. Tačiau dėl kurios dorybės tai padarė, ) 
maža tepasiteiraujama. 1 

"* Norima žinoti, ar žmogus drąsus, ar tur- 
tingas, ar gražus, ar mokytas, ar moka rG- 
šyti, ar dainuoja, ar patyręs savo darbe, 
tačiau visai neklausiama, ar jis kuklus, ar 
švelnus, ar kantrus, ar dievotas, ar gyvenąs 
dvasiniu gyvenimu. 


Vien prigimties akimis žiūrįs žmogus 
pastebi tik išorinius dalykus, o Dievo malo- 
nės apšviestasis žvelgia į vidų. 

Pirmasis. dažnai apsirinka, o antrasis, 
kad neapsiriktų, pasitiki Dievu. 


XXXII SKYRIUS 


- SAVES IŠSIŽADĖJIMAS 


— |; 
/“ 1 Tėzus. Mano sūnau, jei visiškai— 
Daigs eileliačėsi, mebyėsi pilnos laisvės. — 
Visi savimylos yra vergai. Jie "godūs, / 
smalsūs, neramūs, ieško ne to, kas man pa- 


tinka, bet kas pataikauja jų jausmams, 
maitinasi svajonėmis ir vaikosi paskui šim- 


209 


tus sumanymų, kurie niekad nebus reali- 
zuoti. 

Nes visa žus, kas neina iš Dievo. 

Įsidėmėk gerai tą trumpą, bet gilią tiesą: 
palik viską. viską rasi. Atsižadėk savo no- 
rų ir būsi ramus. 

Apmąstyk tą tiesą, o kai ją įvykdysi, 
viską žinosi. 

2. Mokinys. Viešpatie, tai ne vie- 
nos dienos darbas ir ne vaiko žaislas — juk 
čia išreikštas visas vienuoliškasis tobulu- 
mas. 

3. Įėzus. Mano sūnau, kai tau rodo- 
mas tobulųjų kelias, tu privalai ne nusi- 
minti ir išsigąsti, bet stengtis tos padėties 
pasiekti, bent jau norėti jos pasiekti. 

Kaip gera būtų, jei toks būtum! Jeigu jau * 
būtum laisvas nuo savimylos, būtum man ir 
vyresniajam, kurį tau daviau, visiškai atsi- 
davęs, tada aš žvelgčiau į tave maloniai, 
ir tavo dienos būtų ramios ir džiaugsmin- 
gos. 

Tu dar turi daug dalykų išsižadėti; jei- 
gu dėl manęs jų neišsižadėsi, negausi to, 
ko prašai. 


210 


Klausyk mano patarimų ir, kad gautum. 
tikrus turtus, pirk iš manęs aukso ugnyje 
išbondyto (Apr. 3, 18), tai yra dangiškos iš- 
minties, mindžiojančios visa, kas žemiška. 

Tą išmintį brangink labiau už pasaulio 
išmintį ir už visa tai, kas žmonėms ar tau 
pačiam patinka. 

4. Visa tai, ką žmonės laiko brangiu ir 
didžiu, iškeisk į tai, ką jie laiko mažaver- 
čiu ir mažu. 

5. Menku, netikusiu ir visai užmiršta- 
mu dalyku pasaulis laiko dangaus išmintį, 
kuri viena tėra tikra, kuri nesididžiuoja ir 
neieško būti žemėje gerbiama. Daugis ją 
giria lūpomis, bet yra toli nuo jos savo gy- 
venimu. O tačiau šitas brangus perlas yra 
paslėptas nuo daugelio akių. 


XXXIII SKYRIUS 


ŠIRDIES NEPASTOVUMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, nepasitikėk 
savo jausmu, nes šiandien jausi vienaip, o 
ryt kitaip. Kol čia žemėje gyvensi, tavo nuo- 


211 


taika keisis, nors tu to ir nenorėtum: čia tu 
būsi nuliūdęs, čia linksmas, čia ramus, čia 
susijaudinęs, čia uolus, čia atšalęs, čia veik- 
lus, čia tinginys, čia rimtas, čia lengvapė- 
diškas. 

Išmintingas ir dvasinio gyvenimo kelius 
pažįstųs žmogus iškyla aukščiau visų tų 
kaitaliojimųsi. Jis nekreipia dėmesio į tai, 
kas dedasi jo viduj ir kur jį kreipia nepa- 
stovumo vėjas, bet visas savo mintis sukau- 
pia į siekiamąjį tikslą. 

Todėl nepaisant visų tų įvairių blašky- 
mų jis išsilaiko nepojudinamas ir visada 
toks pat. 


2. Juo skaistesnė yra sielos akis ir gry- 
nesnė intencija, juo mažiau žmogų blaško 
audros. 

Tačiau daugio toji akis greit aptemsta, 
nes jie ją per dažnai kraipo į kiekvieną pa- 
sitaikantį malonų daiktą. 

Juk reta rasti žmogų, kuris būtų visai 
laisvas nuo savimeilės. 

Kadaise ir žydai atėjo į Betaniją pas 
Mariją ir Mortą pažiūrėti ne vien Jėzaus, 
bet ir Lozoriaus (Jon. 12, 9). 


212 


Tad reikia gryninti intenciją, kad, apva- 
lyta, ji nuolat kryptų į mane ir niekad ne- 
kryptų į už mane žemesnius dalykus. 


XXXIV SKYRIUS 


VIEN TIK DIEVO UŽTENKA 


1. Mokinys. Dievas mano, viskas 
mano! Ko daugiau galėčiau norėti? Kokios 
didesnės laimės trokšti? 

Tai žavūs žodžiai, bet tik tam, kuris my- 
li ne pasaulį ir ne tai, kas iš pasaulio, bet 
Jėzų. 

Jie daug pasako tam, kas juos supranta, 
ir juos kartoti malonu tam, kuris myli Die- 
vą. 

„Tu su manim, man viskas gera, tu pasi- 
trauki, man viskas kartu. 

Tu teiki širdžiai poilsio, ramybės ir ne- 
apsakomo džiaugsmo. 

Tu taip sutvarkai, kad žmogus paten- 
kinta siela garbina tave už viską. Kai tu pa- 
sitrauki, viskas greit įgrįsta ir be tavo ma- 
lonės ir tavo išminties dvelkimo niekas ne- 
traukia, niekas nemalonu, 


213 


2. Kas tave rado, tam viskas gera; ką 
malonaus galėtų surasti tas, kuris toli nuo 
tavęs? 

Pasaulio išminčiai, kurie pamėgę tik kū- 
no pageidimus, žūsta su savo išmintimi, nes 
suranda tik begalinę tuštumą ir mirtį. 

Tie gi, kurie, norėdami tave sekti, nieki- 
na pasaulį ir marina kūną, yra tikrai išmin- 
tingi, nes jie atsisako melo dėl tiesos ir kū- 
no dėl dvasios. 

Jie moka gėrėtis Dievu; visa, ką randa 
gero tvariniuose, priskiria Kūrėjo garbei. 

Tačiau kaip gi skiriasi Tvėrėjas nuo tva- 
rinio, laikas nuo amžinybės, Dievo šviesa 
nuo silpno šviesos atspindžio. 


3. Amžinoji šviesa, taip nepalyginti 
aukštai iškilusi virš sutvertosios šviesos, te- ' 
gul tavo spindulys kaip žaibas perskrodžia 
mane iki pat slapčiausių širdies gelmių. 

Nušvarink, praplatink, apšviesk mano 
sielą ir visas jos galias, kad ji susijungtų su 
tavim džiaugsmingame pagavime. 

Kada ateis ta laimingoji, ta laukiamoji 
valanda, kai būsiu prisotintas tavo lauki- 
mu ir kai tu man būsi viskas? 


214 


Kol to nebus, tol mano džiaugsmas ne- 
bus tobulas. 

Deja, many dar gyvena senasis Žžmo- 
gus — jis dar nenukryžiuotas, dar visai ne- 
numiręs. 

Jo pageidimai dar smarkiai kovoja prieš 
dvasią; jis sukelia many vidaus kovas ir 
sielai neduoda ramybės. 

4. Bet tu, kuris įsakinėji jūrai ir tildai 
jos bangas, pakilk ir padėk man. 

Išblaškyk tautas, kurios nori karo (Psl. 
67, 31), ir sunaikink jų galybę. 

Parodyk, prašau, savo didybę ir duok 
garbės savo rankai, nes tu, o mano Dieve, 
esi vienintelė mano viltis ir vienintelė ma- 
no prieglauda. 


XXXV SKYRIUS 


NĖRA LAISVĖS NUO PAGUNDŲ 


1. Jėzus. Mano sūnau, šiame gyve- 
nime niekad nebūsi saugus: kol gyvensi, 
dvasiniai ginklai visada bus reikalingi. 


215 


Tu esi priešų apsuptas, jie tave puola iš 
kairės ir dešinės. 

Jei neprisidengsi iš visų pusių kantrybės 
skydu, greit būsi sužeistas. 

Jei dar ir tavo širdis neatšaukiamai su 
manimi nesusiriša tvirtu nusistatymu viską 
pūkęsti dėl mano meilės, tu neišlaikysi ko- 
vos smūgio ir negausi palaimintųjų vainiko. 

Reikia drąsiai žengti pro visas kliūtis ir 
galingą ranką iškelti kovai. 

Manna dalinama tik nugalėjusiems 
(Apr. 2, 17), o niekšai kenčia skurdą. 


2. Jei tu ieškai šiame gyvenime ramy- 
bės, kaip tu laimėsi amžiną ramybę? 

Nesiruošk didelei ramybei, bet didelei | 
kantrybei. 

Tikros ramybės ieškok ne žemėje, bet 
danguje, ne žmonėse ir nę kuriame kitame 
tvariny, bet tik Dievuje. 

Dėl Dievo meilės viską džiaugsmingai 
pakelk: darbus, skausmus, pagundas, per- 
sekiojimus, neramumą, trūkumą, ligas, įžei- 
dimus, apkalbas, priekaištus, pažeminimus, 
pastabas, panieką. 


216 


Visa tai stiprina dorybes, grūdina nau- 
ją Kristaus karį ir pelno dangišką vainiką. 


Už trumpą darbą gausi amžiną užmokes- 
tį ir už praeinantį pažeminimą begalinę gar- 
bę. 


3. Ar manai, kad visada turėsi, kada 
tik panorėsi, dvasinių džiaugsmų? 

Mano šventieji to neturėjo; priešingai, 
jie turėjo daug skausmų, įvairių pagundų, 
didelių nusivylimų. 

Visuose tuose bandymuose juos palai- 
kė kantrybė ir pasitikėjimas Dievu, nes jie 
žinojo, kad šio laiko kentėjimai negali Iy- 
gintis su būsimąja garbe (Rom. 8, 18), kuria 
jiems bus užmokėta už šio gyvenimo var- 
gus. 

Argi jau pirmomis dienomis norėtumei 
turėti tai, ką kiti įgijo po tiek ašarų ir dar- 
by? 

Lauk Viešpaties, kovok drąsiai, būk 
tvirtas, nebijok, nesitrauk atgal ir noriai 
cukok savo gyvenimą Dievo garbei. 


Aš tau gausiai atlyginsiu ir busiu su tG- 
vimi tavo sielvarte (Psl. 90, 15). 


217 


XXXVI SKYRIUS 


TUŠTI ŽMONIŲ SPRENDIMAI 


1. Jėzus. Mano sūnau, tik Dievuje 
ieškok širdies ramybės, nebijok žmonių 
sprendimų tada, kada tavo sąžinė liudija 
apie tavo teisingumą ir tavo dievotumą. 

Malonu ir gera kentėti dėl šių dalykų; 
nuolankiai ir Dievu labiau negu savimi pa- 
sitikinčiai širdžiai tas kentėjimas nebus nė 
sunkus. 

Juk žmonės tiek daug kalba, kad maža 
tegalima toms kalboms tikėti. 

Pagaliau, ar galima visiems įtikti? 

Nors šv. Povilas ir stengėsi įtikti visiems 
Viešpatyje ir visiems visa kuo pasidarė (I 
Kor. 9, 22), tačiau nemažiau jis buvo abejin- 
gas ir žmonių sprendimams (I Kor. 4, 3). 


2. Jis padarė visa, ką galėjo padaryti 
kitų sustiprinimui ir išganymui, tačiau tas 
nesukliudė, kad jis kartais nebūtų žmonių 
smerkiamas ir niekinamas. 

Dėl to jis viską pavedė visažinančiam 
Dievui, o į neteisingus, aistrų padiktuotus 


218 


priekaištus, melagingus įtarimus ir melą 
atsakė nusižeminimu ir kantrybe. 

Kartais jis ir pasiteisindavo, nes neno- 
rėjo, kad jo tylėjimas papiktintų silpnes- 
niuosius. 


3. Ko bijai mirtingo žmogaus (Iz. 51, 
12)? Šiandien jis yra, rytoj jau nebus. 

Bijok Dievo, ne žmonių. 

Ką tau gali padaryti žmogus žodžiu ar 
įžeidimu? Jis daugiau sau pakenks, negu. 
tau, nes juk jis niekaip negalės išvengti 
Dievo sprendimo. 

Galvok tik apie Dievą, o skundus ir gin- 
čus padėk į šalį. 

Jei ir rodysis, kad dabar pralaimi ir ken- 
ti neužtarmnautų pažeminimą, nemurmėk ir 
savo nekantrumu nemažink garbės vainiko. 

Geriau pakelk akis į dangų, į mane, nes 
aš esu pakankamai galingas apginti nu- 
skriaustuosius ir kiekvienam atlyginti pa- 
gal jo darbus (Rom. 2, 6). 


219 


XXXVII SKYRIUS 


ŠIRDIES LAISVĖ IGYJAMA IŠSIŽADĖJIMU . 


1. Tėzus. Mano sūnau, palik save, 
atrasi mane. 

Visko išsižadėk, net savo valios, o viską 
laimėsi. 

Kai tik būsi savęs visiškai išsižadėjęs, 
tuoj gausi gausių malonių. 

2. Mokinys. Viešpatie, ko aš turiu 
išsižadėti ir kiek kartų? 

3. Jėzus. Visada, kiekvieną valandą, 
didžių ir mažų dalykų. Aš nedarau jokių 
išimčių ir reikalauju visiško atsidavimo. 

Kaip galėtumei būti mano, o aš tavo, jei 
viduje ir išorėje nesi laisvas nuo savo va- 
lios? 

Juo greičiau šitą savo valios atsisaky- 
mą įvykdysi, juo daugiau turėsi ramybės; 
juo tas atsisakymas bus tobulesnis ir nuo- 
širdesnis, juo man būsi malonesnis ir juo 
daugiau iš manęs laimėsi. 

4. Yra žmonių, kurie tik dalinai savęs 
teišsižada, nes jie ne visiškai pasitiki Die- 
vu ir dar patys nori tvarkyti savo reikalus. 


220 


Kai kurie pradžioje visko išsižada, bet, 
pagundai užėjus, jie vėl atsiima savo paža- 
dą. Tokie žmonės nedaro beveik jokios pa- 
žangos tobulybėje. 

Nei pirmieji nei antrieji niekad neturės 
pilnos širdies laisvės; aš juos priimsiu į sa- 
vo draugystę tik tada, kada jie visiškai sa- 
vęs išsižadės nuolatine savęs auka; kito ke- 
lio su manimi susivienyti nėra. 


5. Aš jau tau sakiau daug kartų ir da- 
bar dar kartą pakartoju: palik save, išsi- 
žadėk savęs, ir turėsi didelę vidujinę ramy- 
bę. 
Atiduok viską, kad gautum viską; nieko 
neieškok, nieko nereikalauk, tik būk stip- 
riai prie manęs prisiglaudęs ir mane turėsi. 

Tavo širdis bus laisva ir taumsumos bus 
išblaškytos. 

Tavo pastangos, tavo maldos, tavo no- 
rai sieks tik vieno tikslo: išsižadėti savo rei- 
kalų, sekti Jėzų ir numirti sau, kad amžinai 
gyventum man. 

Tada pranyks visos tuščios mintys, ne- 
reikalingi rūpesčiai ir neramumai, perdėtos 
baimės ir netvarkinga meilė. 


221 


XXXVIII SKYRIUS 


IŠORINIS ELGESYS 


1. Jėzus. Mano sūnau, visur, visuose 
darbuose ir visuose išoriniuose dalykuose 
privalai stengtis viduje išlikti laisvas ir pats 
savęs viešpats, nes visi dalykai turi tau pa- 
klusti, o ne tu jiems. 

Valdyk savo veiksmus ir būk jų valdo- 
vas, 0 ne vergas. 

Kaip tikras izraelitas, laisvas nuo bet ko- 
kios vergijos, paveldėk laisvę Dievo vaikų, 
kurie pakilę virš laikinųjų dalykų gėrisi am- 
žinaisiais, kurie vos žvilgteri į tai, kas nyks- 
ta, ir niekad neatitraukia savo akių nuo to, 
kas amžina, kurie nesižavi žemiškais daly- 
kais, bet juos verčia tarnauti aukštesnei ge- 
rovei pagal tą tvarką, kurią nustatė Dievas, 
aukščiausias tvarkytojas, kuris nieko savo 
veikaluose nepaliko nesutvarkyto. 


2. Jei visuose atsitikimuose nesitenkin- 
si tik matomais dalykais, nepasitikėsi savo 
ausimis ir akimis, bet, kaip Mozė, pirmiau- 
sia eisi pasitarti su Viešpačiu, tai kartais 


222 


gausi jo dievišką atsakymą apie daugelį 
dabarties ir ateities dalykų. 

Abejodamas ir sunkumų turėdamas Mo- 
zė visada . kreipėsi į Viešpatį prašydamas 
paaiškinimų — malda buvo jo vienintelis 
ginklas prieš žmonių pinkles ir suktybes. 

Ir tu turi užsidaryti savo širdies gelmėse, 
kad prašytumei Dievą pagalbos. 

Mes skaitome, kad Jozuę ir Izraelio vai- 
kus apgavo gabonitai, nes anie, užuot pir- 
ma kreipęsi į Viešpatį patarimo, patikėjo 
šių saldžiais žodžiais ir susižavėjo apsimes- 
tu gailestingumu. 


XXXIX SKYRIUS 


KARŠČIAVIMASIS DARBUOSE 


1. Jėzus. Mano sūnau, pavesk man 
visus savo reikalus, aš jais pasirūpinsiu 
tinkamu laiku. 

Palauk, kol aš juos sutvarkysiu, tau bus 
tai naudinga. 


223 


2. Mokinys. Viešpatie, aš tau viską 
atiduodu sų džiaugsmu, nes savo pastango- 
mis aš maža ką padarau. 

Kaip būtų gera, kad nebesirūpinčiau 
ateitimi ir visiškai atsiduočiau tavo aukš- 
čiausiai valiai! 

3. Jėzus. Mano sūnau, žmogus daž- 
nai uoliai siekia to dalyko, kuris jam pa- 
tinka, bet jį pasiekęs jis pradeda bodėtis, 
nes žmogaus nusiteikimai nepastovūs — jis 
mėtosi nuo vieno dalyko prie kito. 

Žinok, kad nemenkas dalykas yra savęs 
išsižadėti net mažuose dalykuose. 


4. Tikras žmogaus tobulumas priklau- 
so nuo visiško savęs paneigimo; tik tas 
žmogus tikrai laisvas ir saugus, kuris visai 
savęs nebevertina. 

Bet senasis priešas niekad nenustoja 
gundęs; dieną ir naktį jis spendžia kilpas 
ir stengiasi į jūs įpainioti žmogų. 

Melskitės ir budėkite, sako Viešpats, 
kad neįpuliumėt į pagundą (Mat. 26, 41). 


224 


XL SKYRIUS 
ŽMOGUS NIEKO SAVO NETURI 


1. Mokinys. Viešpatie, kas yra žmo- 
gus, kad tu jį atsimeni? Arba kas yra žmo- 
gaus sūnus, kad jį lankai? (Psl. 8, 5). 

Kuo žmogus užsitarnavo tuvo malonės? 

Kokią teisę turiu skųstis, Viešpatie, jei 
mane apleidi, ir kodėl turiu murmėti, jei ne- 
duodi, ko prašau? 

Teisingai aš galiu tik šitaip sakyti: Vieš- 
patie, aš esu niekas, nieko negaliu, iš savęs 
neturiu nieko gero, visame jaučiuosi silp- 
nas ir linkęs į menkystę. 

Jei man nepadedi ir viduje nestiprini, 
tuoj atšąlu ir ištįžtu. 

2. Tu gi, Viešpatie, visada tas pats, 
amžinai geras, teisingas ir šventas, viską 
darai gerai, teisingai ir šventai, viską tvar- 
kai išmintingai. 

Aš gi labiau linkęs prie blogo kaip prie 
gero, neištveriu ilgai viename nusistatyme 
ir pasikeičiu septynis kartus per dieną. 

Tačiau aš tuoj sutvirtėju, kai tik man 
ištiesi savo pagalbos ranką, nes tik tu vie- 
nas, be kitų pagalbos, gali man padėti ir 


225. 


mane sustiprinti tiek, kad aš daugiau nebe-- 
svyruočiau, kad mano širdis kryptų į tave 
ir ten nurimtų amžinai. 

3. Jei aš galėčiau atsisakyti žmogiškos 
paguodos, ar tai norėdamas įgyti daugiau 
uolumo, ar dėl reikalo tavęs ieškoti (nebe- 
surasdamas žmogaus, galinčio mane pG- 
guosti), tada teisingai galėčiau tikėtis tavo 
malonės ir vėl džiaugtis iš tavęs gaunamu 
suraminimu.. 

4. Ačiū tau, Viešpatie, už visa gera, 
kurį man padarei. 

Aš gi, palyginus su tavimi, esu tuštybė 
ir niekis, nepastovus ir silpnas žmogus. 

Tad kuo aš galėčiau didžiuotis? Kaip 
galėčiau reikalauti būti gerbiamas? 

Ar dėl to, kad esu taip menkas? Juk tai 
būtų beprotybė. 

Tiesa, tuščia garbė yra pati didžiausia 
tuštybė ir didžiausia blogybė, nes ji mus 
tolina nuo tikrosios garbės ir dėl jos neten- 
kame dangiškos malonės. 

Nes kai tik žmogus pradeda pats sau 
patikti, jis tau nebepatinka; kai tik jis pra- 
deda ieškoti žmonių pagyrimų, jis pameta 
dorybės kelią. 


226 


5. Tikroji garbė ir šventas džiaugsmas 
yra didžiuotis tavimi, ne savimi, džiaugtis 
tavo didingumu, o ne savo dorybėmis ir ne- 
ieškoti pamėgimo tvariniuose, nebent dėl 
tavęs. 

Tegul būna garbinamas tavo, ne mano 
vardas; tegul būna giriami tavo, ne mano, 
darbai, tegul tavo vardas būna palaimin- 
tas, ir tegul manęs nepasiekia joks žmonių 
pagyrimas. 

Tu mano garbė ir mano širdies džiaugs- 
mas. 

Aš girsiuos ir linksminsiuos tavimi, o sa- 
vimi nė kiek nesigirsiu, tik savo silpnybė- 
mis (II Kor. 12, 5). 

Tegul žydai ieško garbės vieni iš kitų, 
aš gi ieškosiu tik iš Dievo gaunamos gar- 
bės. 

Visokia žmonių garbė, laikiniai išaukšti- 
nimai, šio pasaulio didybė, palyginus su ta- 
vo amžinąja garbe, yra beprotybė ir tušty- 
bė. 

Mano Dieve, mano tiesa ir mano gailes- 
tingume, švenčiausioji Trejybe, tau vienam 
garbė, šlovė ir galybė per amžių amžius. 


227 


XLI SKYRIUS 


LAIKINĖS GARBĖS NIEKINIMAS 


lL Jėzus. Mano sūnau, nepavydėk 
kitiems, jei matai juos giriamus ir aukština- 
mus, o pūts esi žeminamas ir niekinamas. 

Pakelk savo širdį prie manęs, ir nebebus 
tau. skaudi žmonių panieka. 


2. Mokinys. Viešpatie, aš esu aklas, 
ir tuštybė greit mane suvilioja. 
joks sutvėrimas nėra man padaręs skriau- 
dos, ir todėl neturiu pagrindo tavimi skųstis. 
Atsiminęs, kiek kartų ir kaip skaudžiai 
tave įžeidžiau, matau, jog visai teisinga, 
kad visas sutvėrimas sukyla prieš mane. 
Aš esu nusipelnęs tik gėdos ir panie- 
kos, tik tau vienam priklauso šlovė ir garbė. 
Jei aš nemoku džiaugsmingai kentėti, 
jei nenoriu būti niekinamas, visų apleistas 
ir nieku laikomas, negaliu turėti vidaus ra- 
mybės, negaliu gauti dvasinės šviesos ir 
būti su tavimi visiškai sujungtas. 


228 


XLII SKYRIUS 


MŪSŲ RAMYBĖ NEPRIKLAUSO 
NUO ŽMONIŲ 


1. Jėzus. Jei savo ramybę paremi as- 
meniu dėl to, kad su juo gyveni ar kad jū- 
sų nuomonės sutinka, tavo ramybė bus nuo- 
lat drumsčiama. 

Bef jei savo ramybę remi nepajudinama 
ir nuolat gyva tiesa, tai tavo ramybė nesu- 
sidrums ir draugui pasitraukus Gr mirus. 

Kiekviena draugystė turi manimi remtis; 
dėl manęs turi mylėti tuos, kurie tau airodo 
mylėtini ir brangiausi gyvenime. 

Draugystė be manęs yra bergždžia ir ne- 
patvari; jei aš nesu meilės ryšys, toji meilė 
nėra tvirta ir skaisti. 

Tu turi tuos žmogiškus jausmus visai 
nuslopinti ir, jei galima, neturėti jokių san- 
tykių su žmonėmis. 

Juo toliau žmogus nuo žemiškų džiaugs- 
mų, juo jis arčiau Dievo. 

Juo labiau žmogus savy susikaupia ir 
nuolankiau apie save mano, juo arčiau prie 
Dievo prisiglaudžia. 


229 


2. Tas, kuris manosi turįs ką nors gero 
iš savęs, trukdo ateiti Dievo malonei, nes 
Šv. Dvasia ieško tik nuolankių širdžių. 

Jei mokėtumei tobulai savęs išsižadėti 
ir širdį išlaisvinti nuo tvarinių meilės, aš 
tave paskandinčiau savo malonės tvane. 

Kai domiesi kūriniu, pamiršti Kūrėją. 

Visuose dalykuose išmok dėl Dievo nu- 
sigalėti, tada jį galėsi geriau pažinti. 

Netvarkinga nors ir mažiausio dalyko 
meilė sutepa sielą ir jg skiria nuo aukščiau- 
siojo gėrio. 


XLII SKYRIUS 


PASAULIO MOKSLAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, nesižavėk gra- 
žiomis žmonių kalbomis, nes Dievo karalys- 
tė reiškiasi ne žodžiais, bet galia (I Kor. 4, 
20). 

Klausyk mano žodžių, kurie uždega šir- 
dį, apšviečia ir sušvelnina sielą ir ją pripil- 
do paguodos. 

Niekad neskaityk tik tuo tikslu, kad pa- 
sirodytum mokytas ar išmintingas. 


230 


Mokykis sunaikinti savo ydas, nes tai 
duos daugiau naudos, negu sunkiausių 
klausimų pažinimas. 


2. Ir daug skaičius bei daug išmokus 
visada reikia grįžti prie vienintelio visų da- 
lykų principo. 

Juk aš teikiu žmonėms mokslą ir apšvie- 
čiu vaikų protus labiau, negu tai galėtų pa- 
daryti žmogus nežinau kokiu mokslu. 

Tas, kurį aš pamokau, daro didelę pa- 
žangą dvasios gyvenime. 

Vargas tiems, kurie teiraujasi pas žmo- 
nes Gpie daugelį dalykų, bet kurie maža 
tesirupina išmokti man tarnauti. 

Ateis diena, kada pasirodys Jėzus, mo- 
kytojų Mokytojas, angelų Viešpats, ir pa- 
reikalaus viso žinojimo apyskaitos, t. y. 
kvos sąžines. 

Tada su žibintu rankoje jis išieškos Je- 
ruzalę; jis apšvies paslėpiuosius tamsybė- 
se dalykus (I Kor. 4, 5), ir visi liežuviai nu- 
tils. 

3. Aš vienu akimirksniu galiu išaukš- 
tinti nuolankią sielą ir jai suteikti daug ge- 
resnį amžinosios tiesos pažinimą, negu tai 


231 


galėtų padaryti žmogus, dešimtį metų mo- 
kęsis mokykloje. 

Aš mokau be žodžių, aiškiai, be gyrimo- 
si, be argumentų ir ginčų. 

Aš mokau neapkęsti žemiškų dalykų, 
nepasitikėti tuo, kūs praeina, ieškoti amži- 
nų dalykų, vengti garbės, pakęsti papiktini- 
mus, pasitikėti manimi, nieko neieškoti ša- 
lia manęs ir mane mylėti už visa labiau. 


4. Kai kurie taip mane mylėdami pa- 
tyrė dieviškų dalykų, apie kuriuos jie kal- 
ba su didžiausių susižavėjimu. 

Jie daug daugiau laimėjo viską apleis- 
dami, negu daug mokydamiesi. 

Vieniems aš pasakiau bendrąsias tiesas, 
kitiems ypatingesnes. Vieniems aš pasiro- 
dau įvairių ženklų pavidale, kitiems ap- 
reiškių savo paslaptis visame didybės bliz- 
gėjime. 

Knygos kalba visiems viena kalba, ta- 
čiau ne visiems padaro vienodą įspūdį, nes 
tik aš vienas mokau tiesos iš vidaus, aš ty- 
rinėju širdis ir mintis, raginu veikti ir kiek- 
vienam dalinu savo dovanas taip, kaip man 
patinka. 


232 


XLIV SKYRIUS 


IŠORINIAIS DALYKAIS NESISIELOTI 


l. Jėzus. Mano sūnau, reikia, kad tu 
daug dalykų nežinotum, kad mirtum pa- 
sauliui ir kad pasaulis tau būtų miręs (Kol. 
3, 2; Gal. 6, 14). 

Reikia daug kalbų negirdėti ir stengtis 
išlaikyti širdies ramybę. 

Reikia geriau nežiūrėti į nepatinkamus 
dalykus ir nesiginčyti dėl priešingų nuomo- 
nių. 

Lengviau pakelsi pralaimėjimą, jei nuo- 
lat turėsi prieš akis Dievą ir jo sprendimą. 

2. Mokinys. Deja, Viešpatie, kaip 
toli mes nuo tavo reikalavimų! Apverkia- 
ma laikina žala, iki pailsimo vaikomasi ma- 
žiausio laimėjimo, užmirštami arba vėlai 
beprisimenami sielos nuostoliai. 

Labai domimasi tuo, kas mažai arba vi- 
sai nenaudinga, o nerūpestingai praeinama 
pro pačius reikalingiausius dalykus, nes 
žmogus yra labai išsiblaškęs ir, jei jis greit 
nesugrįižta į save, jis su malonumu paskęs- 
ta išoriniuose dalykuose. 


233. 


XLV SKYRIUS 


NEREIKIA VISAIS PASITIKĖTI 


1. Mokinys. Viešpatie, duok man sa- 
vo pagalbos sielvarte, nes žmonių gelbėji- 
mas tuščias (Psl. 59, 13). 

Kiek kartų aš veltui ieškojau ištikimybės 
ten, kur tikėjausi ją rasti. Ir kiek kartų aš 
ją radau ten, kur mažiausia tikėjausi! 

Tuščia yra pasitikėti žmonėmis; tu, ma- 
no Dieve, esi teisiųjų išganymas. 

Būk palaimintas, Viešpatie, dėl viso to, 
kas mums atsitinka, 


2. Mes esame silpni ir nepastovūs, ir 
mažmožis mus sužavi ir iš kelio išbloškia. 

Kur rasi tokį apdairų ir atsargų žmogų, 
kuris niekad neapsigautų ir pusiausvyros 
nenustotų? 

Bet tas, kuris tau, mano Dieve, pasiveda 
ir kuris tavęs ieško be gudrybių, taip greit 
nesusvyruoja. 

Jeigu kartais jį ištinka smūgis, tu tuoj 
jum padedi ir jį paguodi, nes tu niekad ne- 
apleidi to, kuris tavimi pasitiki. 


234 


Kaip retai tesutinkamas toks žmogus, 
kuris neapleidžia draugo nė vienoje jį išti- 
kusioje nelaimėje! 

Viešpatie, tik tu vienas pastoviai ištiki- 
mas ir nėra geresnio draugo už tave. 

3. Kaip išmintingai kalbėjo ši šventa 
siela: Mano širdis yra sutvirtinta ir atremta 
Jėzuje Kristuje (šv. Agota). 

Jei su manimi taip būtų, taip greit ne- 
pabūgčiau žmonių ir ne taip mane jaudin- 
tų piktos jų kalbos. 

Kas gali numatyti, kas gali išvengti bū- 
simo blogio? Jei ir numatytas dažnai sužei- 
džia, tai ką sakyti dėl nenumatyto? 

Bet kodėl aš, vargšas, nepasirūpinau 
saugesnėmis priemonėmis? Kodėl aš taip 
pasitikėjau kitais? 

Mes esame tik silpni žmonės, nors daug 
kas mano mus esant angelais. 

Kuo pasitikėsiu, Viešpatie, jei ne tavi- 
mi? Tu esi tiesa, kuri niekad neapgauna ir 
negali apgauti. 

Priešingai gi, kiekvienas žmogus yra 
melagis (Psl. 115, 11), silpnas, nepastovus, 
ypač savo žody, todėl ir labiausiai, rodos, 


235 


tiesą sakančiam negalima perdaug pasiti- 
kėti. 

4. Kaip išmintingai padarei įspėdamas 
nepasitikėti žmonėmis, nes žmogaus prie- 
šai yra jo paties namiškiai; ir jei kas sa- 
kytų, kad Kristus yra čia arba jis yra ten, 
netikėkite (Mat. 24, 23). 

Kartus patyrimas jau mane pamokė; bū- 
čiau laimingas, jei taupčiau gudresnis ir bud- 
resnis. 

Tik niekam nesakyk, sako man kitas, 
nes tai, ką tau pasakiau, tik tu vienas te- 
žinai. Kai aš tyliu ir laikau paslaptį, jis ne- 
susivaldo, išduoda mane ir save ir nueina 
sau. 

Atitolink nuo manęs, Viešpatie, tas klai- 
dinančias paslaptis ir apsaugok mane, kad 
nepatekčiau į tokių žmonių rankas arba 
pats tokiu nepasidaryčiau. 

Idėk į mano lūpas tiesų ir tikrą žodį, kad 
mano kalbai būtų svetimas visoks dirbtinu- 
mas. 

Ko negaliu pakęsti pas kitą, turiu ir pats 
to nedaryti. 

5. Ramybė reikalauja nekalbėti apie 
kitus, neperduoti girdėto be apsimąstymo, 


236 


lengvapėdiškai nepatikėti viskam, kas pa- 
sakyta, nedaug kam savo reikalus išpasa- 
koti, tave, Viešpatie, visad turėti savo šir- 
dies liudininkų, daug nekalbėti ir trokšti, 
kad viskas įvyktų pagal tavo valią. 

Taip pat gera priemonė išsaugoti dan- 
giškai malonei yra vengti viso to, kas krin- 
ta žmonėms į akis, ir ieškoti tik to, kas didi- 
na dvasios uolumą ir taiso gyvenimą. 

Kokiam dideliam žmonių skaičiui pa- 
kenkė per ankstyvas kurios nors jų dory- 
bės pagyrimas! 

Priešingai gi, kokių didelių vaisių turėjo 
tie, kurie per visą, pilną pagundų ir nuola- 
tinių kovų, gyvenimą slėpė turimą malonę. 


XLVI SKYRIUS 


IŽEISTAS PASITIKĖK DIEVU 


1. Jėzus. Mano sūnau, būk tvirtas ir 
pasitikėk manimi. Kas gi yra žodžiai? Tik 
tuščias triukšmas. Oru nulėkė, bet uolų ne- 
pajudino. 


237 


Jei esi kaltas, galvok, kad reikia pasi- 
taisyti. Jei sąžinė nieko neprikiša, pasirenk 
džiaugsmingai kentėti dėl Dievo. 

Kadangi dar negali pakelti didesnių 
bandymų, tai gera yra, kad retkarčiais nu- 
kęstum kokį neteisingą Žodį. 

Kodėl tokie menki dalykai taip giliai ta- 
ve žeidžia? Gi todėl, kad dar esi perdaug 
kūniškas ir susidomėjęs žmonių nuomonė- 
mis apie save. 

Tu bijai paniekos ir dėl to nenori, kad 
tavo klaidos būtų tau prikištos; tu stengiesi 
jūs pateisinti. 

2. Patyrinėk gerai savo širdį ir patirsi, 
kad tavy dar gyvena pasaulis ir noras pa- 
tikti žmonėms. 

Toji baimė būti pažemintam dėl silpny- 
bių atidengimo yra ženklas, kad dar nesi 
tikrai nusižeminęs, kad nesi miręs pasau- 
liui ir pasaulis tau nėra nukryžiuotas (Gal. 
6, 14). . 
Klausykis mano kalbos, ir tau mažai te- 
rūpės žmonių kalbos. 

Jei tau prikištų ir visa tai, ką galėtų iš- 
galvoti pats biauriausias melas, ką tas tau 
pakenktų, jei į tai tik tiek dėmesio tekreip- 


238 


tum, kaip į vėjo nešamą šiaudą? Ar tu nu- 
stotum nors vieno plauko? 

3. Tą, kurio širdis dar netvirta ir kuris 
neturi Dievo savo akivaizdoje, jaudina kiek- 
vienas papeikimo žodis. 

Gi tas, kuris manimi pasitiki, o ne savo 
galvojimu, žmonių kalbų nebijo. 

Juk tik aš žinau ir sprendžiu visus slap- 
tus dalykus; aš žinau visą tiesą, aš žinau, 
kas įžeidė ir kas kenčia, 

Aš pasiunčiau tą žodį, leidau tą įvykį, 
kad būtų atidengtos daugelio širdžių mintys 
(Luk. 2, 35). 

Aš teisiu kalig ir nekaltą, tačiau slaptu 
sprendimu aš norėjau iš anksto išbandyti 
vieną ir kitą. 

4. Žmonių nuomonės dažnai klaidin- 
gos, mano gi sprendimas yra tikras ir ne- 
pakeičiamas. 

Dažniausiai jis yra slaptas, ir mažai kas 
jį tepastebi, tačiau jis yra neklaidingas, 
nors daugeliui neprotingųjų jis ir atrodytų 
kartais neteisingas. 

Tad visuose dalykuose klauskis mano 
nuomonės, niekad nepasitikėk savąja. 


239 


Teisingasis niekad neišsigąs, nors kažin 
ką jam Dievas siųstų. Jis visai nesijaudina, 
kad jį kas neteisingai kaltina. 

Jei kitas kas jį gina ir pasiseka apginti, 
jis per daug tuo nesidžiaugia. 

Nes jis atsimena, kad aš tyrinėju širdis 
ir inkstus (Psl. 7, 10) ir kad aš neieisių pa- 
gal išorinius dalykus. 

Ką žmonės giria, aš dažnai laikau nusi- 
kaltimu. 

5. Mokinys. Viešpatie, mano Dieve, 
teisingas, tvirtas ir kantrus teisėjau, kuris 
pažįsti žmogaus silpnumą ir jo palinkimą 
į blogą, būk mano stiprybė ir visa mano 
viltis, nes mano paties sąžinės man neuž- 
tenka. 

Tu žinai tai, ko aš nežinau; aš turiu nu- 
sižeminti dėl mon daromų priekaištų ir 
juos priimti maloniai. 

Atleisk man dėl savo gerumo tiek kartų, 
kiek aš nesielgiau pagal tavo valią, ir duok 
gausiai malonės, kuri išmokytų mane ken- 
tėti. 

Tuk, norėdamas gauti aileidimą, aš turiu 
labiau pasitikėti tavo gailestingumu, negu 
savo tariamu iobulumu. 


240 


Nors aš nieko blogo savy nenujaučiu, 
tačiau ne dėl to esu nuteisintas (I Kor, 4, 4), 
nes be tavo gailestingumo nė vienas gyvas 
nebus rastas teisus (Psl. 142, 2). , 


XLVII SKYRIUS 


REIKIA NORIAI KENTĖTI 


1. Jėzus. Mano sūnau, darbas, kurį 
man pažadėjai, tegul neatima tau drąsos, 
tegul nusiminimas tavęs nesugniuždo, bet 
tegul visose sunkiose valandose tave stip- 
rina mano pažadas. 

Aš galiu tau suteikti besaikį ir beribį ai- 
lyginimą. 

Juk tavo darbo laikas trumpas, ir negi 
amžinai teks kentėti. 

Būk kantrus valandėlę, greit pamaiysi 
savo kančių galą. 

Ateis valanda, kada pasibaigs darbas 
ir rūpesčiai. 

Visa, kas laikina, nereikšminga ir neil- 
gai tveria. 

2. Daryk, ką turi padaryti; ištikimai 


241 


dirbk mano vynuogyne, o aš pats būsiu tau 
užmokestis. 

Rašyk, skaityk, mane garbink, vaitok, 
tylą saugok, melskis, drąsiai pakęsk prie- 
šingumus, nes amžinasis gyvenimas yra 
vertas dar didesnių kovų, negu šios. 

Bus viena diena, žinoma Viešpačiui, ku- 
zi bus nei diena nei naktis (Zak. 14, 7) šios 
žemės prasme, bet amžina šviesa, begalinis 
spindėjimas, nesudrumsčiama ramybė ir 
saugus poilsis, 

Tada jau nebesakysi: kas mane išlais- 
vins nuo to maraus kūno? (Rom. 7, 24). Jau 
daugiau nebedejuosi: Deja man, kad mano 
keleivystė taip ilgai tęsiasi (Psl. 119, 5), nes 
mirtis jau bus nugalėta, bus amžinas išga- 
nymas, jokių rūpesčių, vien tik džiaugsmas 
ir garbės bei laimės bendruomenė. 


3. Jei pamatytumei danguje nemirtin- 
guosius šventųjų vainikus, jei žinotumei, ko- 
kia garbe žiba tie, kurie žemėje buvo nieki- 
nami ir gyventi nevertais laikomi, tu nusi- 
lenktum iki žemės ir geriau norėtumei būti 
žemesnis už visus, negu aukštesnis nors už 
vieng žmogų. 


242 


Tu nebeieškotumei šiame gyvenime lai- 
mingų dienų, bet džiaugtumeis galėdamas 
kentėti dėl Dievo ir žmonių panieką laiky- 
tumei didžiausiu laimėjimu. 

4. Jei tos tiesos prasiskverbtų į tavo 
širdies gilumas, tu nedrįstum pasiskųsti 
nors vieną kartą. 

Argi yra tokia sunkenybė, kuri dėl am- 
žinybės būtų nepakeliama? 

Juk tai didelis dalykas laimėti ar pra- 
rasti Dievo karalystę. 

Pakelk akis į dangų, ten rasi mane ir 
mano šventuosius; jie kovojo sunkias gy- 
venimo kovas, dabar ilsisi, džiaugiasi, lais- 
vi nuo rūpesčių ir amžinai gyvens su ma- 
nimi mano Tėvo karalystėje. 


XLVIII SKYRIUS 


AMŽINYBĖ IR ŽEMĖS VARGAI 


1. Mokinys. Palaiminta dangaus bu- 
veine, skaisčioji amžinybės diena, kurios 
naktis nebetemdo, kurig aukščiausioji tie- 
sa amžinai apšviečia savo spinduliais, die- 


243 


na džiaugsmo ir poilsio, kurio netrukdo joks 
rūpestis! 

O kad toji diena greičiau ateitų ir kad 
visa, kas laikina, pasibaigtų! 

Ji šviečia šventiesiems savo amžina švie- 
sa, mes gi, žemės keleiviai, ją matome lyg 
per šydą. 

2. Dangaus gyventojai pažįsta jos 
džiaugsmus, bet Jievos vaikai, žemės trem- 
tiniai, dejuoja kęsdami šio gyvenimo kartu- 
mus. 

Šios žemės dienos trumpos ir blogos 
(Gen. 47, 9), pilnos skausmų ir vargų. 


Čia žmogus susitepęs daugybe nuodė- 
mių, pasidavęs daugeliui aistrų, draskomas 
tūkstančio rūpesčių ir neramumų, blaško- 
mas smalsumo, susižavėjęs galybe svajo- 
nių, apsuptas klaidų, varginamas darbų ir 
pagundų, erzinamas džiaugsmų ir kankina- 
mas neturto. 

3. Kada gi bus galas visiems tiems blo- 
gumams? Kada aš būsiu išlaisvintas iš ydų 
vergijos? Kada, Viešpatie, tik apie tave vie- 
ną tegalvosiu? Kada džiaugsiuos tavyje 
pilnu džiaugsmu? 


244 


Kada, laisvas nuo visų pančių, naudo- 
siuos tikra laisve, jau nei kūno nei dvasios 
skausmų nedrumsčiama? 

Kada turėsiu pilną, pastovią vidaus ir 
išorės ramybę? 

Gerasis Jėzau, kada tave matysiu, kada 
gėrėsiuos tavo karalystės garbe? Kada man 
būsi viskas visame? 

Kada aš būsiu su tavimi tavo karalys- 
tėje, kurią ruošei nuo amžių savo išrinktie- 
siems (Mat. 25, 34). 

Aš buvau apleistas, vargšas, ištremias 
į priešo šalį, kur amžinas karas ir dideli ne- 
patogumai. 


4. Paguosk mane ištremtą, sušvelnink 
mano širdies skausmą, nes ji begaliniai ta- 
vęs išsiilgusi. 

Visa tai, ką pasaulis siūlo man paguos- 
ti, mane tik dar labiau skaudina, 

Aš taip norėčiau prie tavęs prisiglausti 
ir vis negaliu to susivienijimo sulaukti. 

Aš norėčiau susidraugauti su dangiš- 
kais dalykais, bet mano nesuvaldytos ais- 
tros mane panardina žemės dalykuose. 

Mano siela nori pakilti virš visko, bet 


245 


mano kūnas, nežiūrint pastangų, mane nu- „ 
traukia žemiau visko, 

Būdamas toks vargšas, aš kenčiu nuo- 
latinį vidaus karą ir esu pats sau našta 
(Job. 7, 20), nes dvasia visad nori kilti aukš- 
tyn, o kūnas tempia žemyn. 

Kaip man skaudų, kada, begalvojant 
apie dangiškus dalykus, maldos metu, pra- 
deda lįsti į galvą žemiškos mintys. Mano 
Dieve, neatsitolink nuo manęs; neatsitrauk 
rūstybėje nuo savo tarno (Psl. 70, 12; 26, 9). 

Žaibais išblaškyk tą kūno viziją, paleisk 
savo vilyčias (Psl. 143, 6) ir išvaikyk tas 
priešo baidykles. 

Pašauk pas save visus mano jausmus, 
leisk man užmiršti visus pasaulio daiktus 
ir su panieka atmesti visus jo nuodėmin- 
gus vaizdus. 

Amžinoji Tiesa, globok mane, kad nė 
vienas nuodėmingas dalykas manęs nepa- 
liesių. . 

Dangiškasis Švelnume, būk su manimi, 
kad visa, kas nešvaru, nedrįstų pasirodyti. 

Būk man gailestingas ir dovanok kiek- 
vieną kartą, kada maldos metu nukrypstu 
nuo tavęs į kitus dalykus. 


246 


Prisipažįstu atvirai, išsiblaškymas yra 
mano yda. 

Darbe ar poilsy dažnai aš esu ne ten, 
kur mano kūnas, bet kur mano mintis. 

Aš esu ten, kur mano mintis, o ši daž- 
niausiai nulekia ten, kur yra mylimas ob- 
jektas. 

Pirmiausia ji užsiima tais dalykais, ku- 
rie man natūraliai ar iš įpročio patinka. 


6. Štai dėl ko, o Tiesa, tu pasakei: Kur 
tavo turtas, ten ir tavo širdis (Mat. 6, 21). 

Jei myliu dangų, galvoju apie dangiš- 
gus dalykus. 

Jei myliu pasaulį, džiaugiuosi pasaulio 
pasisekimais ir liūstu, kad kas su juo ka- 
riauja. 

Jei myliu kūną, dažnai galvoju apie tai, 
kas kūniška. 

Jei myliu dvasią, džiaugiuos galėdamas 
galvoti apie dvasinius dalykus. 

Juk man malonų kalbėti ar girdėti kal- 
bant apie mano mylimus dalykus, aš apie 
juos galvoju ir vienatvėje. 

Mano Dieve, koks laimingas tas žmo- 
gus, kuris dėl tavęs gali išvyti iš savo šir- 


247 


dies visus tvarinius, suvaldyti savo prigim- 
tį, dvasios uolumu nukryžiuoti visus kūno 
geismus, kad ramia sąžinę galėtų tau pa- 
aukoti gryną, nuo visų žemės dulkių laisvą. 
maldą ir tokiu būdu prisijungti prie angelų 
choro! 


XLIX SKYRIUS 


AMŽINOJO GYVENIMO TROŠKIMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, kai pajunti iš 
dangaus įkvėptą amžinosios laimės troški- 
mą ir trokšti išsilaisvinti iš kūno kalėjimo, 
kad galėtum gėrėtis mano skaisčia šviesa, 
atverk tada plačiai savo širdį ir priimk tą 
šventą įkvėpimą didele meile. 

Iš savo sielos gilumos dėkok tam dan- 
giškajam gerumui, kad tau dalina savo ma- 
lones, tave švelniai lanko, tave ragina ir 
palaiko, kad tu visu svoriu nepalinktum 
prie žemės. 

Juk visa tai gavai ne dėl savo nuopelnų, 
bet iš malonės Dievo, kuris pažvelgė į ta- 
ve, kad bręsdamas dorybėje ir nusižemini- 
me pasiruoštumei naujoms kovoms ir kad 


248 


tavo širdis tvirtai prisirištų prie manęs ir 
pasiryžtų vien tik man tarnauti. 


2. Nors ir kaip karšta būtų ugnis, lieps- 
na nekyla be dūmų. 

Tad ir tie, kurie ir labai yra užsidegę 
dangiškų dalykų troškimu, nėra laisvi nuo 
prisirišimų ir kūno pagundų. 

Ir savo maldose jie dar nesirūpina vien 
tik Dievo garbe. 

Tokia dažnai yra ir tavo malda, nors tu 
manai ją esant gryną. 

Nieko nėra tobulo ten, kur dar maišosi 
ir tavo paties reikalai. 


3. Prašyk ne to, kas tau malonu, kas 
tau naudinga, bet to, kūs man patinka ir 
mane pagarbina, nes jei tu teisingai galvo- 
tum, tu turėtum mano reikalus statyti aukš- 
čiau už savuosius. 

Aš žinau tavo norus ir girdėjau tavo 
verkšlenimus. 

Tu dabar jau norėtum naudotis garbin- 
ga Dievo vaikų laisve; jau dabar tave žavi 
dangiškoji tėvynė, kur džiaugsmas tveria 
amžinai. Bet toji valanda dar neatėjo, tu 
da: gyveni karo, darbo ir bandymų metą. 


249 


Tu nori pasisotinti aukščiausiu gėriu, bet 
dabar tai negalima. 

Juk aš esu aukščiausias gėris; palauk 
manęs, sako Viešpats, iki ateis Dievo ka- 
ralystė (Luk. 22, 18). 


4. Dar turi būti žemėje bandomas įvai- 
riais būdais. 

Retkarčiais patirsi džiaugsmo, bet nie- 
kad nepatirsi tiek, kad būtum pasotinias. 

Būk stiprus ir drąsus (Joz. 1, 6), kad ga- 
lėtum pakęsti tai, kūs nepatinka tavo pri- 
gimčiai. 

Apsivilkite nauju žmogumi (Efz. 4, 24) ir 
pasikeisk nauju žmogumi. 

Dažnai reikės daryti tai, ko nenori, ir at- 
sisakyti to, ko nori. 

Kiti pasieks to, ko nori, o tavo norams 
pastos kelią tūkstančiai kliūčių. 

Mielai klausys, ką kiti kalba, o tavo kal- 
bos niekas nevertins. 

Kiti prašys ir gaus, tu prašysi ir negausi. 

5. Apie kitus visi kalbės, visi juos girs, 
apie tave niekas neužsimins. 

Kitiems paves vienokį ir kitokį darbą, 
tave gi laikys nieko nesugebantiį padaryti. 


250 


Kartais tavo prigimtis pasijus įskaudin- 
ta; jei tą skausmą tyliai pakęsi, būsi daug 
padaręs. 

Pagal šiuos ir panašius bandymus pa- 
prastai sprendžiama, kiek Dievo tarnas yra 
savęs išsišadėjęs ir moka save nugalėti. 

Niekas taip neįrodo savęs išsišadėjimo 
naudingumo, kaip sunkumas daryti tai, kas 
priešinasi tavo valiai, ypač jei tau įsako 
daryti nenaudingus ir neprotingus dalykus. 

Kadangi būdamas vyresniojo valdžioje 
nedrįsti priešintis jo įsakymams, tau labai 
sunku būti kito vadovaujamam, ypač gi 
sunku dėl to, kad negali elgtis pagal savo 
valią. 

6. Mano sūnau, verčiau galvok apie 
tų dalykų vaisius ir apie tai, kad tokia pa- 
dėtis greit pasibaigs; tada vietoj skausmo 
tu rasi galingą suraminimą. 

Dabar atsisakęs vieno kito menkniekio, 
danguje amžinai galėsi vykdyti savo valią. 

Ten visi tavo pageidavimai bus išpildy- 
ti, visi norai patenkinti. 

Ten turėsi visus turtus ir nebijosi jų ne- 
tekti. 


251 


Ten tavo valia bus amžinai sujungta su 
mangja, norėsi tik ko aš noriu, ir nebus jo- 
kių tavo reikalų. 

Ten niekas tau nesipriešins, niekas ta- 
vimi nesiskųs, niekas tau nekliudys, ko 
panorėsi, tą tuojau turėsi, ir tavo siela, to- 
bulai patenkinta, galės apimti tą begalinę 
laimę. 

Ten bus išaukštinti paniekintieji, nudžius 
ašaros verkiantiems, tie gi, kurie čia buvo 
paskutinėse vietose, mano amžinoj karalys- 
tėj sėdės sostuose. 

Ten pasirodys klusnumo vaisiai, atgai- 
lavusieji džiaugsis dėl savo darbų, nusiže- 
minusieji bus garbingai vainikuoti. 


7. Dabar nuolankiai klausyk įsakinė- 
jančių ir nesiteirauk, kas ką pasakė ar ką 
įsakė. 

Jei iš tavęs ko nors reikalauja tavo vy- 
resnysis, už tave žemesnis ar tau lygus, ne- 
įsižeisk, bet nuoširdžiai patarnauk — prašo- 
mą dalyką įvykdyk. 

Vienas žmogus ieško vieno dalyko, ki- 
tas kito; vienas ieško garbės viename daly- 
ke, kitas kitame, tu gi ieškok tik vieno da- 


252 


lyko: savęs išsižadėjimo, atsidavimo mano 
valiai, mano garbės. 

Tu turi norėti tik vieno dalyko: kad Kris- 
tus būtų pagarbintas mano kūne, ar tai ma- 
no gyvenimu ar mirtimi (Pilyp. 1, 20). 


L SKYRIUS 


SUNKENYBĖSE DIEVUŲ PASITIKĖK 


1. Mokinys. Viešpatie mano Dieve, 
Šventasis Tėve, būk pagarbintas dabar ir 
amžinai, nes kaip norėjai, taip padaryta, ir 
ką padarei, yra gera. 

Tegul tavo tarnas neieško džiaugsmo 
savyje ar kituose tvariniuose, bet tik tavy- 
je, kuris esi tikrasis džiaugsmas. Viešpatie, 
tu mano viltis, mano vainikas, mano 
džiaugsmas, mano garbė, 

Ką turi ko nesi gavęs? (I Kor. 4, 7) Ką 
esi užsipelnęs? 

Viskas tavo, tu viską padarei, tu viską 
davei. 

Aš beturtis ir varguose nuo mano jau- 
nystės (Psl. 87, 16). Kartais mano siela nu- 


253 


liūdus iki ašarų, kartais ji kenčia dėl ją 
draskančių aistrų. 

2. Aš trokštu ramybės džiaugsmo, ra- 
mybės tavo vaikų, kuriems tu teiki savo 
šviesos ir savo paguodos. 

Jei man duosi ramybės, jei man duosi 
savo švento džiaugsmo, tavo tarno siela 
bus pilna šventos melodijos ir iš meilės gie- 
dos tau himnus. 

Bet jei tu pasitrauksi — kaip tu dažnai 
padarai — jis nebegalės bėgti tavo įsūky- 
mų keliu (Psl. 118, 32); tada jis turi pulti ant 
kelių ir muštis į krūtinę, nes jis nebėra toks, 
koks buvo pirmiau, kada tavo šviesa spin- 
dėjo ties jo galva (Job. 29, 3) ir kada savo 
sparnų ūksme uždengei jį nuo pagundų 
(Psl. 16, 8). 


3. Teisingasis ir visad garbintinas Tė- 
ve, atėjo tavo tarno ištyrimo valanda. 

Maloniausias Tėve, teisinga, kad tavo 
tarnas dabar pakentėtų dėl tavęs. 

Amžinai garbintinas Tėve, valanda, ku- 
1ig nuo amžių numatei, atėjo, tavo tarnas 
turi laikinai išoriniai pralaimėti, tačiau savo 
viduje jis niekad neturi su tavimi išsiskirti. 


254 


Reikia, kad laikinai jis būtų pažemin- 
tas, paniekintas žmonių akyse, skausmų ir 
sausros kankinamas, kad paskui vėl galėtų 
prisikelti su tavimi naujai dienai auštant ir 
spindėtų danguje. 

Šventasis Tėve, tu taip sutvarkei, taip 
norėjai, ir ką įsaūkei, tas įvyko. 

4. Juk tu darai didelę malonę tiems, 
kuriuos myli, leisdamas jiems šiame pa- 
sauly kentėti dėl tavo meilės tiek kartų ir 
nuo tiek asmenų, kiek tik tau patiks. 

Niekas neįvyksta žemėje be priežasties, 
be tavo apvaizdos sutvarkymo. 

Man gera, jog pažeminai mane, kad iš- 
mokčiau tavo įsakymų (Psl. 118, 71) ir kad 
išvyčiau iš savo širdies puikybę ir pasidi- 
džiavimą. 

Man naudinga būti sugėdintam (Psl. 68, 
8), kad neieškočiau paguodos pas žmones, 
bei pas tave. 

Tai mane išmokė bijoti tavo nesupran- 
tamų sprendimų, kuriais tu palieti lygiai 
ir blogus ir gerus, tačiau visada teisingai. 

5. Aš tau dėkoju, Viešpatie, kad mane 
griežtai prispaudei kūno ir dvasios skaus- 
mais. 


255 


Niekas iš tvarinių negali manęs sura- 
minti, tik tu vienas, mano Dieve, dangiška- 
sis sielų gydytojau, kuris sužeidi ir išgydai, 
kuris nuvedi iki pragaro ir vėl grąžini (I 
Kar. 2, 6; Tob. 13, 2). 

Tavo drausmė teisė mane iki galui ir ia 
pati tavo drausmė moko mane (Psl. 17, 36). 

6. Vieninteliai mylimas Tėve, štai aš 
tavo rankoj; aš lenkiuosi rykštei, kuri mane 
plaka. 

Plak, nesigailėk, kad tavo noru aš patai- 
syčiau visa, kas many netobula. 

Padaryk iš manęs nuolankų ir dievotą 
savo sekėją, visad pasirengusį tau paklusti 
kiekvieną akimirką. 

Save ir visa, kas many, pavedu tau tai- 
syti, nes geriau būti plakamu šiame pa- 
sauly, negu aname. 

Juk tu viską žinai ir nieko tau nėra neži- 
nomo žmogaus sąžinėje. 

Tu žinai apie būsimus dalykus anks- 
čiau, negu jie įvyksta, ir nesi reikalingas 
pranešimo apie žemės įvykius. 

Tu žinai, kas naudinga mano pažangai 
ir kaip gerai visoki prispaudimai graužia 
mano ydų rūdis. 


256 


Daryk su manim, ką nori, tik neapleisk 
manęs dėl mano nuodėmingo gyvenimo, 
kurį pažįsti geriau, negu kas nors galėtų 
pažinti. 

7. Viešpatie, kad žinočiau, ką turiu ži- 
noti, kad mylėčiau, ką turiu mylėti, kad gir- 
čiau, kas tau malonu, kad branginčiau, kas 
tau brangu, kad nekęsčiau, kas tau biauru. 

Kad neteisčiau, kaip akims rodosi, ir ne- 
pasmerkčiau, kaip ausims girdisi (Iz. 11, 3), 
bet kad teisingai galvočiau apie jausmais 
patiriamus ir dvasinius dalykus, ypač kad 
stengčiausi pažinti tavo valią. 


8. Jausmų patyrimu vadovaudamiesi, 
žmonės dažnai klysta. Pasaulio mylėtojai 
klysta, tevertindami tik apčiuopiamus daly- 
kus. 

Argi žmogus yra vertesnis, jei kitas apie 
jį mano, kad jis vertingas yra? 

Kada žmogus giria kitą žmogų, tai me- 
lagis apgaudinėja melagį, ligonis ligonį, ir 
tušti pagyrimai yra tikra gėda tam, kam jie 
skiriami. 

"Tik tas yra tikra, ką Dievas mano apie 
žmogų“, sako nuolankusis šv. Pranciškus. 


257 


LI SKYRIUS 


DVASIOS LAVINIMUS PAKEIČIA 
RANKŲ DARBAI 


1. Jėzus. Mano sūnau, nepajėgsi vie- 
nodai uoliai ištverti tobulybės troškime ar- 
ba aukštame kontempliacijos laipsny; to- 
dėl naudinga kartais nusileisti ir prie že- 
mesnių dalykų bei nešti, nors ir labai nesi- 
norėtų, šio nuodėmingo gyvenimo naštą. 

Kol turėsi šį mirtingą kūną, liūdna bus 
tavo širdis. 

Kol gyveni kūne, reikia kęsti kūno sun- 
kumą, ir negali nuolat užsiimti dvasiškais 
dalykais arba dieviška kontempliacija. 


2. Užsiimk tad kitokiais, negu dvasi- 
niai, kukliais darbais ir ieškok poilsio ge- 
ruose darbuose; su viltimi lauk mano sugrį- 
žimo ir mano malonės; kantriai pakęsk iš- 
trėmimą ir širdies sausrą ir lauk, kol vėl 
tave aplankysiu ir išlaisvinsiu. 

Aš tikrai sugrįšiu, tu pamirši savo vargą 
ir turėsi dvasinio poilsio. 

Parodysiu tau šv. Raštų laukus, kad ta- 


258 


vo meilės kupina širdis ragintų tave bėgti 
mano įsakymų keliais (Psl. 118, 32). 

Tada tu sakysi: Šio laiko kentėjimai ne- 
gali lygintis su būsimąja garbe, kuri bus 
mumyse apreikšta (Rom. 8, 18). 


LII SKYRIUS 


ŽMOGUS VERTAS NE PAGUODOS, 
BET BAUSMĖS 


1. Mokinys. Viešpatie, aš nevertas, 
kad mane guostum ir mane lankytum; tu 
teisingai elgiesi su manim mane palikda- 
mas vargšą ir nusimiriusį. 

Jei aš ir jūrą ašarų išverkčiau, nebūčiau 
vertas tūvo suraminimo. 

Aš esu vertas tik rykštės ir bausmės, 
nes tave dažnai ir skaudžiai įžeidžiau, o 
mano nuodėmės be skaičiaus. 

Gerai save ištyręs manau, kad nesu ver- 
tas jokio pasigailėjimo. 

Bet tu, o geriausias Dieve, kuris nenori 
pražudyti savo rankų darbo ir kuris paro- 
dai savo garbingumo turtus gailestingumo 
induose (Rom. 9, 23), paguodi savo tarą 


259 


daugiau, negu jis vertas, ir tai dievišku 
būdu. 

Tavo suraminimas tai ne tušti žmonių 
žodžiai. 

2. Kuo aš nusipelniau, Viešpatie, kad 
man leistum naudotis dangaus džiaugs- 
mais? 

Aš neatsimenu ką nors gero padaręs; 
priešingai, vis linkstu į bloga ir nesiskubi- 
nu pasitaisyti. 

Tai, ką sakau, tikrą tiesą sakau, nes jei 
ir kitaip sakyčiau, tu užginčytumei, ir nie- 
kas manęs negintų. 

Juk savo nuodėmėmis užsitarnavau tik 
pragarą ir amžiną ugnį. 

Atvirai prisipažįstu, kad esu vertas tik 
paniekos ir nesu vertas būti skaičiuje tavų- 
jų. Nors man ir skaudu tai žinoti, tačiau aš 
liudysiu prieš save už tiesą, aš save apskų- 
siu, kad greičiau laimėčiau tavo gailestin- 
gumą. 

3. Ką aš galiu pasakyti, būdamas toks 
nusikaltėlis? 

Aš galiu pasakyti tik vieną žodį: Vieš- 
patie, aš nusidėjau, pasigailėk manęs, at- 
leisk man. 


260 


Leisk tad man apraudoti truputį savo 
skausmą pirma, negu eisiu ir nebegrįšiu į 
tamsią ir mirties rūku apdengtą žemę (Job. 
10, 20-21). 

Ko daugiau galėtum reikalauti iš varg- 
šo nusidėjėlio, jei ne nusižeminimo dėl sa- 
vo nuodėmių? 

Tikras gailestis ir širdies nusižeminimas 
sužadina atleidimo viltį, nuramina sąžinę, 
atgauna prarastą malonę, apsaugoja žmo- 
gų nuo būsimo piktumo; tik tada Dievas ir 
atgailaujanti siela susiartina ir susitaiko 
šventu pasibučiavimu. 


4. Viešpatie, tas nuolankus nusidėjė- 
lio skausmas tau yra maloni auka ir kve- 
pianti maloniau už visokius smilkalus. 

Tai brangūs kvepalai, kuriais leidi pa- 
tepti savo kojas, nes niekad nepaniekini at- 
gailaujančios ir nuolankios širdies (Psl. 50, 
19). 

Gailestis uždengia nuo priešo rūstybės; 
per jį nusidėjėlis susitaiko ir nusivalo nuo 
visų purvų, kuriais buvo susitepęs. 


261 


„LII SKYRIUS 


MALONĖ NEVAISINGA MYLINTIEMS 
ŽEME 


1. Jėzus. Mano sūnau, mano malonė 
yra brangi ir nemėgsta būti kartu su jai 
svetimais dalykais ar žemės džiaugsmais. 

Jei nori, kad ji tave lankytų, venk viso 
to, ko ji nemėgsta. - 

Pasitrauk į nuošalią vietą, mylėk vienu- 
mą, neieškok kitų draugystės, junkis su Die- 
vu karšta malda, turėk gryną sąžinę ir gai- 
lesčio apimtą širdį. 

Nieku laikyk visą pasaulį ir labiau rū- 
pinkis Dievu, negu išoriniu pasauliu. 

Tavo širdis vienu metu negali mane ir 
laikinuosius dalykus mylėti. 

Reikia atsisakyti visų pažinčių, išsiskir- 
ti su visais draugais ir atitraukti širdį nuo 
žemiškų malonumų. . 

Ir šv. Petras ragina ištikimuosius Kris- 
taus tarnus laikyti save ateiviais ir kelei- 
viais (I Petr. 2, 11). 

2. Kokią didelę viltį turės mirties va- 
landą tas, kuris nėra prisirišęs prie šio pa- 
saulio! 


262 


Tačiau silpnas protas negali suprasti, 
kad širdis galėtų taip visko išsižadėti, ir kū- 
niškasis žmogus nepažįsta dvasinio žmo- 
gaus laisvės. 

Kad taptumei tiktu dvasios žmogumi, 
reikia išsižadėti ir artimųjų ir svetimųjų, o 
paties savęs saugotis už visa labiau. 

Jei save nugalėsi, lengvai nugalėsi ir 
visa kita. 

Tobula pergalė yra savęs pergalė. 

Tas yra tikras savęs ir pasaulio valdo- 
vas, kurio jausmai klauso proto, o protas 
manęs. 

3. Jei nori pasiekti tokio aukšto tobulu- 
mo, reikia drąsiai pradėti ir pridėti kirvį 
prie pat šaknų, kad išrautumei bei sunaikin- 
tumei ir giliausiai tūnančias netvarkingos 
savimeilės ir žemiškų daiktų pamėgimo lie- 
kanas. 

Iš savimeilės kyla visos ydos, kurias 
žmogus turi išrauti ir sunaikinti; kai ji bus 
visiškai nugalėta, žmogus turės tikrą IG- 
mybę. 

Kadangi nedaug tėra su savimeile be- 
kovojančių, todėl ir vargstame palaidoti kū- 
ne, negalėdami virš jo pakilti. 


263 


Kas nori laisvai mane sekti, turi apma- 
Tinti visus netvarkingus palinkimus ir atsi- 
sakyti nuo tvarinių meilės. 


LIV SKYRIUS 


PRIGIMTIES IR MALONĖS VEIKIMAS 


1. Jėzus. Mano sūnau, rūpestingai 
stebėk prigimties ir malonės veiksmus, nes, 
nors jie ir yra vienas kitam priešingi, tačiau 
skirtumas tarp jų yra toks nepastebimas, 
kad juos gali atskirti tik dvasiniuose daly- 
kuose gerai patyręs žmogus. 

Kiekvienas žmogus nori gero ir jo siekia 
žodžiais ir veiksmais. Daug kas apsiriko dėl 
to tariamo gero. 

2. Prigimtis yra gera artistė; ji vilioja, 
žavi, bet turi tik vieną tikslą — pačią save. 

Malonė gi, priešingai, veikia paprastai, 
vengia viso to, kas galėtų mesti kokio blo- 
gio šešėlį; ji nestatinėja pinklių ir visa da- 
ro dėl Dievo, galutinio savo tikslo. 

Prigimtis bijo mirti, nenori pakęsti prie- 
vartos, būti nugalėta, pavergta arba geruo- 
ju pasiduoti. 


264 


Malonė ragina apsimarinti, kovoja su 
kūniškumu, atmeta pavergimą, nori būti 
nugalėta ir nenori naudotis laisve; ji mėgs- 
ta kitų priklausyti, nenori nė vieno valdy- 
ti, bet nori gyventi Dievo rankos vadovy- 
bėj: dėl Dievo ji nori būti žemesnė už visus 
tvarinius. 

4. Prigimtis dirba savo naudai ir žiūri 
ką laimėti iš kitų. 

Malonė domisi ne tuo, kas jai naudinga, 
bet kas kitiems naudinga. 

5. Prigimtis mėgsta pagarbą ir išaukš- 
tinimą. 

Malonė visą garbę Dievui skiria. 

6. Prigimtis bijo paniekos ir nepasise- 
kimo. 

Malonė gi džiaugiasi galėdama kentėti 
panieką dėl Jėzaus vardo (Apd. 5, 41). 

7. Prigimtis mėgsta tinginiauti ir kūnui 
poilsio duoti. 

Malonė negali tinginiauti ir džiaugiasi 
galėdama dirbti. 

8. Prigimtis ieško įdomių ir gražių daly- 
kų, biaurius ir negražius niekina. 

Malonei patinka paprasti ir kuklūs da- 


265 


lykai; ji nesibaido šiurkščių dalykų ir neat- 
sisako apsirengti skudurais. 

9. Prigimtis trokšta žemiškų dalykų; ji 
džiaugiasi žemišku pelnu, liūdi dėl nuosto- 
lių ir jaudinasi dėl menkiausio įžeidimo. 

Malonė ieško amžinųjų dalykų ir nepri- 
siriša prie laikinųjų; ji nesijaudina pralai- 
mėjusi ir nepyksta dėl skaudžiausių įžeidi- 
mų, nes jos turtas ir jos džiaugsmas yra 
danguje, kur niekas nedingsta. 

10. Prigimtis yra godi ir lengviau ima, 
negu duoda; ji saugoja, kas jai priklauso. 

Malonė yra dosni ir nieko sau nepalie- 
ka; pasitenkina mažų ir mano, kad laimin- 
gesnis dalykas duoti kaip imti (Apd. 20, 35). 


11. Prigimtis linksta prie tvarinių, prie 
tuštybės, prie kūniškumo; ji nori atgimti ki- 
tuose. 

Malonė kelia prie Dievo, ragina tobulė- 
ti, atsisako tvarinių, bėga nuo pasaulio, 
niekina kūno geismus, nesiblaško ir nedrįs- 
ta rodytis žmonėms. 

12. Prigimtis džiaugiasi patirdama ma- 
lonumo, pataikaujančio jausmams. 

Malonė tik Dievuje ieško suraminimo; 


266 


būdama aukščiau visų matomų dalykų, ji 
gėrisi tik aukščiausiu gėriu. 

13. Prigimtis veikia tik dėl pelno ir sa- 
vo naudai; ji nieko nedaro veltui, bet tikisi 
laimėti tiek pat, arba daugiau, garbės Gr 
pagyrimų; ji reikalauja, kad jos darbas bū- 
tų brangiai vertinamas. 

Malonė neieško nieko laikino; ji ieško 
tik vieno užmokesčio, Dievo, ir iš laikinųjų 
dalykų pasirenka tik tuos, kurie tarnauja 
amžiniesiems dalykams įsigyti. 

14. Prigimtis nori turėti didelį skaičių 
giminių ir draugų; ji didžiuojasi aukšta kil- 
me ir gera vieta; ji šypsosi galingiesiems, 
pataikauja turtuoliams ir garbina į save 
panašius. 

Malonė myli net savo priešus ir nesidi- 
džiuoja draugų skaičiumi; jai neturi reikš- 
mės nei kilmė nei protėviai, išskyrus tuos, 
kurie pasižymėjo dorybėmis; ji labiau links- 
ta prie vargšo, kaip prie turtuolio, labiau 
užjaučia nekalią, negu galingą, susideda 
su teisingu, vengia melagio ir nepaliauja 
raginti geruosius būti dar geresniais (1 Kor. 
12, 31), kad savo dorybėmis tapių panašūs 
į Dievo Sūnų. 


267 


15. Prigimtis greit skundžiasi trūkumu 
ir nepatogumais, 
Malonė be dejonių pakelia neturtą. 


16. Prigimtis viską sau priskiria, kovo- 
ja už savo reikalus. 

Malonė viską priskiria Dievui, iš kurio 
viskas kyla, ji sau nepasisavina jokio gero, 
storžieviškai nesipučia, nelaiko savo nuo- 
monės geresne už kitų, bet visas savo min- 
tis ir visus savo jausmus paveda amžinajai 
Išminčiai ir Dievo sprendimui. 

17. Prigimtis nori sužinoti paslaptis ir 
ieško naujienų; ji nori pasirodyti, viską ma- 
tyti ir viską patirti; ji nori būti žinoma: ir gi- 
riama. 

Malonė nesirūpina naujienomis Gr tuo, 
kas pataikauja smalsumui, nes tai yra seno 
sugedimo atgimimas, kadangi žemėje nėra 
nieko naujo nei pastovaus. | 

Ji moko drausminti jusles, vengti pasidi- 
džiavimo, kukliai paslėpti tai, kas tikrai 
verta pagirti, ir ieškoti tik to, kas galėtų bū- 
ti naudinga Dievo garbei. 

Ji nemėgsta, kad ji pati ar jos darbai 
būtų giriami, bet trokšta, kad būtų garbina- 


268 


mas Dievas, kuris iš meilės dalina savo 
dovanas. 


18. Toji malonė ir antgamtinė šviesa 
speciali Dievo dovana; tai išrinktųjų ženk- 
las, tai amžinojo išganymo laidas. Ji pake- 
lia žmogaus širdį nuo žemės iki dangiškų- 
jų dalykų meilės ir iš kūniškos padaro dva- 
sišką. 

Juo labiau susilpnėja ir yra nugalima 
prigimtis, juo gausiau pasklinda malonė; 
vis gūusėdama žmogaus sieloj, ji atstato 
žmogaus viduje Dievo paveikslą. 


LV SKYRIUS 


PRIGIMTIES SUGEDIMAS 


1. Mokinys. Viešpatie mano Dieve, 
kuris mane sutvėrei pagal savo paveikslą 
ir panašumą, suteik man mano išganymui 
reikalingos malonės, kad aš galėčiau įveik- 
ti sugedusią prigimtį, kuri mane stumia į 
nuodėmę ir į pražūtį. 

Matau savo sąnariuose kiig įstatymą, 
pasipriešinaniį mano proto įstatymui (Rom. 


269 


7, 23), kuris mane daro pojučių vergu; jei 
tu man nepadėsi, uždegdamas mano širdį 
šventąja malone, aš neatsispirsiu jo kursto- 
moms aistroms. 

Tavo malonė reikalinga nugalėti pri- 
gimčiai, linkusiai į jaunystės blogį (Gen. 8, 
21). 

Pirmajam tėvui Adomui puolus, toji dė- 
mė pereina ant visų žmonių, ir jie dėl jos 
kenčia, nes pati prigimtis, kurių sutvėrei 
gerą, dabar yra sugedusi, kadangi viena 
pati palikta linksta tik į bloga ir prie žemiš- 
kų dalykų. 

Kas dar joje yra likę gera, tai yra pa- 
slėpta kaip žarija pelenuose. 

Toji jos galia yra labai aptemdytas na- 
tūralus protas, kuris dar atskiria gera nuo 
bloga, tikra nuo netikra, tačiau bejėgis 
įvykdyti tai, kas jam atrodo gera, kadangi 
jam trūksta pilnos tiesos šviesos ir kadangi 
visos jo galios serga. 

3. Dėl to aš gėriuosi Dievo įstatymu 
kaip vidujinis žmogus (Rom. 7, 22) ir pripa- 
žįstu, kad tavo įstatymai yra šventi, teisin- 
gi ir geri (Rom. 7, 12) ir kad jie smerkia blo- 
gį ir saugo nuo nuodėmės. 


270 


Bet maiau savo sąnariuose kitą įstaty- 
mą, darantį mane belaisvį nuodėmės įsta- 
tymo (Rom. 7, 25), labiau klausantį jausmų, 
negu proto. Norėti yra arti manęs, bet pa- 
daryti gera aš neįstengiu (Rom. 7, 18). 

Aš dažnai darau gerus pasiryžimus, 
tačiau be tavo malonės aš nenugaliu nė 
mažiausios kliūties. 

Aš. matau ir tobulybės kelią ir žinau, ką 
turiu daryti, tačiau savo sugedimo naštos 
slegiamas aš nepasiekiu jokio tobulumo. 


4. Kaip man reikalinga, Viešpatie, tavo 
malonė, kad ką nors gera pradėčiau ir iš- 
tesėčiau. 

Be jos aš nieko negaliu padaryti, bet aš 
visa galiu tame, kuris mane stiprina (Pilyp. 
4, 13). 

Dangiškoji malone, be tavęs mūsų nuo- 
pelnai ir prigimties dovanos nieko nereiš- 
kia! 

Be malonės, o Viešpatie, tavo akyse ne- 
turi jokios vertės nei menai, nei turtai, nei 
grožis, nei galybė, nei talentai, nei iškalba. 

Prigimties dovanų juk turi ir dori ir blo- 
gi žmonės, o malonė yra tik išrinktųjų do- 


271 


vana;: ji yra ženklas, pagal kurį pažįsta 
tuos, kurie verti amžino gyvenimo. 

Malonės dovana yra tokia reikšminga, 
kad be jos neturi reikšmės nei pranašavi- 
mo, nei stebuklų darymo, nei kontempliaci- 
jos dovana. 

Be malonės ir meilės tau nemalonus nei 
tikėjimas, nei viltis, nei kitos dorybės. 


5. Palaimintoji malone, tu praturtini 
dorybėmis dvasios beturtį ir nuolankųjį. 

Nuženk ant manęs, pripildyk mane nuo 
pat ryto savo ramybe, kad pavargusi mano 
siela pakely nesukluptų. 

Mano Dieve, aš maldauju tavo malonės, 
aš tik jos vienos tetrokštu, jos vienos man 
užtenka (II Kor. 12, 9), nors ir nieko negau- 
čiau, ko nori prigimtis. 

Jei turėčiau tavo malonę, nebijočiau jo- 
kio blogo bandymų metu. 

Tu esi mano stiprybė, mano patarėjas, 
mano atrama. 

Tavo malonė galingesnė už visus prie- 
šus ir išmintingesnė už visus išminčius. 

6. Ji moko tiesos ir elgsenos; ji širdies 
šviesa ir paguoda suspaudimuose; ji naiki- 


272 


na liūdesį, išblaško baimę, maitina dievo- 
tumą, duoda ašarų. 

Kas aš būčiau be jos? Sausas medis ir 
bergždžia šaka, kuri tinka tik sudeginti. 

Tavo malonė, Viešpatie, tegu mus, mel- 
džiančius, visados pranoksta ir lydi, ir 
žadina mumyse norą nuolatos siekti gerų 
darbų. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. 
Amen. 


LVI SKYRIUS 


KRISTAUS SEKIMAS KRYŽIŲ NEŠANT 


1. Tėzus. Mano sūnau, susivienysi su 
manimi tik tada, kada visai išsilaisvinsi iš 
savęs. 

Kaip, išsižadėjus išorinių dalykų, turima 
vidaus ramybę, taip, būnant laisvu. viduje, 
galima susijungti su Dievu, 

Aš noriu tave išmokyti tobulo išsižadė- 
jimo, kad galėtum man paklusti maloniai 
ir nemurmėdamas. 

Sek mane, nes aš esu kelias, tiesa ir 
gyvybė (Jon. 14, 6). Be kelio neinama pir- 


273 


myn, be tiesos nėra pažinimo, be gyvybės 
— gyvenimo. Aš esu kelias, kuriuo turi eiti, 
tiesa, kurią turi tikėti, gyvenimas, kurio turi 
viltis. 

Aš esu kelias, kuris neklaidina, tiesa, 
kuri neapgaudinėja, gyvybė, kuri niekad 
nepasibaigs. 

Aš esu tiesus kelias, aukščiausia tiesa, 
tikras, palaimintas, nesutvertas gyvenimas. 

Jei neiškrypsi iš mano kelio, pažinsi tie- 
są, ir tiesa padarys tave laisvą (Jon. 8, 32). 

2. Jeigu nori įeiti į gyvenimą, laikykis 
įsakymų (Mat. 19, 17). 

Jei nori pažinti tiesą, tikėk man. 

Jei nori būti tobulas, parduok viską (Mat. 
19, 21). 

Jei nori būti mano mokinys, išsižadėk 
savęs (Luk. 9, 23). 

Jei nori turėti palaimintąų gyvenimą, nie- 
kink žemišką gyvenimą. 

Jei nori būti išaukštintas danguje, nusi- 
žemink žemėje. 

Jei nori su manim karaliauti, nešk su 
manim kryžių. 

Tik kryžiaus tarnai randa palaimos ir 
tikros šviesos kelią. 


274 


3. Mokinys. Viešpatie Jėzau, kadan- 
gi tavo gyvenimas buvo vargingas ir pa- 
saulis jį niekino, leisk man tave sekti ir būti 
pasaulio niekinamam. 

Mokinys nėra aukštesnis už mokytoją 
nei tarnas už savo valdovą (Mat. 10, 24). 

Aš noriu išmokti tvarkytis pagal tavo 
pavyzdį, nes tik ten yra mano išganymas 
ir tikras šventumas. 

Nei skaitomi nei girdimi dalykai manęs 
nepatenkina — aš trokštu tik dangiškojo 
gyvenimo. 

4. Jėzus. Mano sūnau, būsi palaimin- 
tas, jei tai žinai ir tai darysi (Jon. 13, 17). 

Kas turi mano įsakymus ir juos laiko, 
tas mane myli. O kūs mane myli, bus ma- 
no tėvo mylimas; ir aš jį mylėsiu ir pats jam 
apsireikšiu (Jon. 14, 21). 

5. Mokinys. Viešpatie Jėzau, tegul 
būna pagal tavo žodį ir pagal tavo pažadą 
—tik kad būčiau vertas tos neapsakomai 
didelės laimės. 

Aš gavau kryžių iš tavo rankos, aš jį 
nešiu, kaip tu norėjai, iki mirties. 

Gero vienuolio kelias yra kryžiaus ke- 
lias, bet tas kryžius veda į garbę. 


275 


Aš jau. pradėjau jį nešti, ir negalima 
grįžti atgal; negalima nė sustoti. 

6. Tad ženkime, mano broliai, pirmyn, 
Jėzus eis kariu su mumis. 

Dėl Jėzaus mes pasiėmėme kryžių, dėl 
Jėzaus ir neškime. 

Tas, kuris yra mūsų vadas ir mūsų va- 
dovas, bus ir mūsų pagalba. 

Mūsų karalius žengia mūsų prieky; jis 
kovos už mus. 

Sekime drąsiai, būkime pasiruošę šioj 
kovoj mirti, bet nesutepkime savo garbės 
(I Mak. 9, 10) gėda, pabėgdami nuo kry- 
žiaus. 


LVII SKYRIUS 


PUOLUS NENUSIMINTI 


1. Jėzus. Mano sūnau, man labiau 
patinka tavo kantrybė ir tavo nusižemini- 
mas nepasisekimuose, kaip džiaugsmas ir 
uolumas tada, kada tau visko pakanka. 

Ko liūsti, kai tau prikiša kokį lengvą 
prasižengimą? Jei klaida būtų ir didesnė, 
nebūtų ko nusiminti. 


276 


Nekreipk dėmesio, juk tai ne naujas da- 
lykas, patirtas ne pirmą kartą ir ne pasku- 
tinį, jei dar teks gyventi. 

Esi drąsus, kai nieko blogo nėra atsitikę. 

Net kitiems patari, kaip elgtis, ir juos 
ramini, tačiau kai tik patį staiga ištinka 
koks nemalonumas, tuoj netenki nei jėgų 
nei nuovokos, kaip elgtis. 

Juk patyrimas parodė, koks silpnas esi, 
bet Dievas tai leidžia tavo išganymui,. 


2. Pašalink iš savo širdies visa, kas ją 
erzina. Jei ištiko koks nemalonumas, nenu- 
simink, bet tuojau atgauk pusiausvirą, lyg 
nieko nebuvę. 

Jei negali kentėti džiaugsmingai, kentėk 
kantriai. 

Jei erziniesi ir piktiniesi girdėdamas apie 
ką nors kalbant, tai valdyk save tada ir 
saugokis, kad nepasakytum smarkų žodį. 
kuris galėtų papiktinti silpnesniuosius. 

Tavo susijaudinimas greit praeis, ir su- 
grįžusi malonė sušvelnins vidaus kartumą. 

Aš visad budžiu, sako Viešpats, kad tau 
padėčiau ir tuve paguosčiau, jei tu manim 
pasitiki ir manęs šaukiesi, 


277 


3. Apsišarvuok ištverme ir pasiruošk 
dar daugiau kentėti. 

Nors ir dažnai tau neramu ir esi gundo- 
mas, tačiau dar ne viskas prarasta. 

Esi žmogus, ne Dievas; kūnas — ne an- 
gelas. 

Kaip gi tu gali visada išsilaikyti vieno- 
dame tobulybės laipsny, jei tos ištvermės 
pritrūko angelui danguje ir pirmajam žmo- 
gui rojuje? 

Aš stiprinu ir išlaisvinu tuos, kurie de- 
juoja: aš pakeliu iki savęs tuos, kurie pri- 
sipažįsta esą silpni. 

4. Mokinys. Viešpatie, tegul būna 
palaiminta tavo kalba; ji saldesnė už me- 
dų (Psl. 18, 11). 

Ką daryčiau, tokią daugybę nemalonu- 
mų turėdamas, jei tu manęs negaivintumei 
savo šventais žodžiais? 

Ką man reiškia kentėjimai, jei tik aš 
ateičiau prie išganymo vartų? 

Suteik man gerą kelionės galą — leisk 
man laimingai pereiti iš šio į ang pasaulį. 

Atsimink mane, Viešpatie, ir vesk ma- 
ne tiesiu keliu į savo karalystę. Amen. 


278 


LVIII SKYRIUS 


NESIDOMĖK DIEVO PASLAPTIMIS 


1. Jėzus. Mano sūnau, nesiginčyk 
apie aukštus dalykus ir apie slaptus Dievo 
sprendimus; neklausk, kodėl vienas žmo- 
gus apleistas, o kitas gausiai gauna malo- 
nių; kodėl vienas kenčia nepasisekimus, o 
kitas išaukštintas garbėje. 

Visa tai yra aukščiau žmogaus išmany- 
mo, ir jokios proto pastangos negalės su- 
prasti Dievo planų. 

Kada tau priešas pakiša panašias min- 
tis arba žmonės tau iškelia smalsius klau- 
simus, tu atsakyk pranašo žodžiais: Vieš- 
patie, tu teisingas ir tauvo sprendimai teisin- 
gi (Psl. 118, 137), arba: Viešpaties nutarimai 
tikri ir teisingi patys savyje (Psl. 18, 10). 

Mano sprendimų reikia bijoti, o ne juos 
tyrinėti, nes jie žmogaus protui neprieina- 
mi. 

Nesiginčyk ir dėl šventųjų nuopelnų, 
neieškok, kuris iš jų šventesnis ar didesnis 
dangaus karalystėje. 


279 


Tie tyrinėjimai dažnai sukelia nereika- 
lingus ginčus; jie pataikauja puikybei ir 
tuščiai garbei, iš kurių kyla pavydas ir ne- 
sutarimas. 

Tokių klausimų kėlimas nepatinka šven- 
tiesiems ir neaineša naudos. Nes Dievas 
nėra nesutarimo Dievas, bet ramybės (I 
Kor. 14, 33), kuri atsiranda ne puikybėn ke- 
liantis, bet nusižeminant. 

3. Kai kurie vienus šventuosius labiau 
garbina, negu kitus. Tačiau. tą skirtumą da- 
ro žmogus, ne Dievas. 

Aš padariau visus šventuosius, aš jiems 
suteikiau malonių ir aš jiems padalinau 
garbę. 

Aš žinau kiekvieno nuopelnus: aš juos 
įspėjau su maloniausiais palaiminimais 
(Psl. 20, 4). 

Aš juos pažinau ir mylėjau prieš amžius: 
aš juos išrinkau iš pasaulio (Jon. 15, 19), 
ne jie pirmieji mane pasirinko. 

Aš juos pakviečiau malone, juos pa- 
traukiau gailestingumu, juos vedžiau įvai- 
riai bandydamas. 

Aš juos raminau, daviau jėgos ištverti 
ir apvainikavau jų kantrybę. 


280 


4. Aš pažįstu pirmąjį ir paskutinįjį, aš 
juos visus apglėbiu savo begaline meile. 

Juk, garbindamas šventuosius, mane tu- 
ri garbinti. Kiekviename šventajame gar- 
bink mane, nes aš juos išaukštinau be jų 
nuopelnų. Tas, kuris niekina mano mažiau- 
sįjį, nepagarbina nė didžiausiojo, nes aš 
padariau ir vieną ir kitą. 

Kas žemina kurį nors mano šventąjį, tas 
žemina mane ir visus, kurie yra danguje. 

Juos visus jungia meilės ryšys; jie visi 
vienaip jaučia, turi vieną valią ir yra susi- 
jungę ta pačia meile, 

5. Dar daugiau: jie mane myli labiau, 
negu save ir savo nuopelnus, 

Iškilę aukščiau savęs ir savo meilės, jie 
pasineria mano meilėje ir yra laimingi. 

Niekas negali laimėti jų širdies ar ją nu- 
kreipti į ką kitą, nes, pažindami Gamži- 
ną tiesą, jie dega negęstančia meile. 

Nedera tad kūne paskendusiems ir kū- 
niškus džiaugsmus pamėgusiems kalbėti 
apie šveniųjų padėtį, nes jie sprendžia apie 
tai ne pagal amžinąją tiesą, bet pagal sa- 
vo palinkimus. 


281 


6. Daugelis tai daro dėl nežinojimo, 
ypač tie, kurie, maža teturėdami dieviškos 
šviesos, retai temyli ką nors tobula dva- 
sine meile. 

Prigimties palinkimas ir grynai žmogiš- 
kas prisirišimas lenkia tai prie vieno, tai 
prie kito šventojo; taip elgdamiesi žmonės 
perkelia žemės jausmus į dangų. 

Tačiau yra begalinis skirtumas tarp gal- 
vojimo netobulų žmonių ir tarp tų, kuriuos 
apšviečia šviesa iš aukščiau. 

7. Saugokis, mano sūnau, smalsiai ty- 
rinėti tuos dalykus, kurie praneša tavo pro- 
tą; vietoj to geriau stenkis laimėti nors ir 
paskutinę vietą danguje. 

Ką padėtų žinojimas, kad tas ar kitas 
šventasis yra pats švenčiausias ir pats to- 
buliausias dangaus karalystėje, jei dėl to 
dar daugiau nenusižemintumei ir dar labiau 
manęs negarbintumei? 

Tas yra malonesnis Dievui, kuris galvo- 
ja apie savo nuodėmių didumą ir dorybių 
mažumą, kuris mąsto, kaip toli dar jam iki 
šventųjų tobulumo, bet ne tas, kuris ginči- 
jasi dėl šventųjų garbės laipsnio danguje. 


282 


Geriau su ašaromis akyse šauktis šven- 
tujų užtarimo danguje, negu stengtis išsiaiš- 
kinti jų padėties paslaptį danguje. 


8. Jie ten laimingi, patenkinti. Ką dau- 
giau mums bereikia žinoti apie juos? Ar to 
nepakanka mūsų smalsumui pašalinti? 

Šventieji nesididžiuoja savo nuopelnais, 
nes visa gera jie priskiria ne sau, bet man, 
nes viską aš jiems daviau dėl meilės. 

Jų meilė Dievybei tokia didelė, jų 
džiaugsmas toks gausus, kad jų laimei, 
kaip ir jų garbei, nieko netrūksta. 

Juo didesnė jų garbė, juo jie kuklesni 
savęs atžvilgių; tas jų nusižeminimas man. 
labai brangus ir labiau juos jungia su ma- 
nim. 

Šiai dėlto yra parašyta, kad jie dėjo vai- 
nikus ties Dievo sostu, kad jie parpuolė ant 
savo veido ir garbino gyvąjį per amžių am- 
žius (Apr. 4, 10; 5, 14). 


9. Daugelis teiraujasi, kas bus pirmas 
Dievo karalystėje (Mat. 18, 1), o tuo tarpu 
jie dar nieko nežino, ar bus verti ten būti 
paskutiniaisiais. 

Yra kažkas didingo būti mažiausiu dan- 


283 


guje, kur visi yra dideli, nes visi yra pa- 
šaukti ir visi yra Dievo vaikai. 

Iš mažiausiojo pasidarys tūkstantis ir iš 
mažutėlio galingiausia tauta, tuo tarpų kai 
šimto metų nusidėjėlis bus prakeiktas (Iz. 
60, 22; 65, 20). 

Kada mano mokiniai paklausė mane, 
kas bus didžiausias Dievo karalystėje, jie 
išgirdo ši atsakymą: 

Iš tikrųjų, sakau jums, jei jūs nesigręšite 
ir nepasidarysiie kaip vaikai, nejeisite į 
dangaus karalystę. Taigi, kas tik pasižemi- 
na kaip vaikas, tas didžiausias dangaus 
karalystėje (Mat. 18, 3-4), 


10. Vargas tiems, kurie gėdisi pasiže- 
minti su mažaisiais, nes dangaus vartai yra 
žemi, ir jie negalės pralįsti. 

Vargas ir turtuoliams, nes jie jau turi 
savo paguodą (Luk. 6, 24). Kada vargšai 
bus įėję į dangaus karalystę, jie paliks už 
durų ir vaitos. 

Džiaukitės, nuolankieji; virpėkit iš lai- 
mės, vargingieji, nes dangaus karalystė 
jums priklauso (Luk. 6, 20), jei, žinoma, jūs 
vaikščiosit tiesoje. 


284 


LIX SKYRIUS 


VISA VILTIS DIEVUJE 


1. Mokinys. Viešpatie, kūs yra ma- 
no viltis ir mano paguoda šiame gyvenime? 

Argi ne tu, Viešpatie, kurio gailestingu- 
mas begalinis? 

Kur man buvo gera be tavęs? Kur man 
buvo bloga su tavim? 

Geriau noriu būti vargšas su tavimi, ne- 
gu turtuolis be tavęs. 

Geriau noriu būti su tavim žemės kelei- 
vis, negu turėti dangų be tavęs. Kur tu esi, 
ten yra dangus, kur tavęs nėra, ten yra 
pragaras ir mirtis. 

Tu mano troškimas, dėl to būdamas toli 
nuo tiūvęs vaitoju ir meldžiuosi, 

Aš galiu pasitikėti tik tavimi ir tik tavo, 
o Dieve, laukti pagalbos! 

Tu mano viltis, mano pasitikėjimas, ma- 
no ištikimas ramintojas. 

2. Visi ieško savo naudos (Pilyp. 2, 21), 
tik tu vienas teieškai mano išganymo ir ma- 
no tobulumo, viską sutvarkydamas mano 
naudai. 


285 


Jei leidi mane gundyti, tai darai mano 
naudai, nes taip mėgsti ištirti tuos, kurie tau 
brangūs. 

Dėl tų bandymų negaliu tavęs mažiau 
mylėti, negu myliu gausiai guodžiamas. 

3. Tavyje, Viešpatie, turiu visą viltį ir 
visų atramą; į tavo širdį aš sudedu visus 
skausmus ir susijaudinimus, nes visur kitur 
aš matau tik silpnumą ir nepastovumą. 

Jei man nepadėsi, manęs nesustiprinsi, 
manęs nepaguosi, manęs nepūmokysi, tai 
nėra draugų, kurie galėtų man patarnauti, 
nėra globėjų, kurie galėtų man padėti, nė- 
ra išminčių, kurie galėtų man patarti, nėra 
knygos, kuri mane paguostų, nėra tokių 
turtų, kurie galėtų mane išpirkti, nėra tokios 
slaptos vietos, kuri mane priglaustų. 

Visa, kas, rodosi, galėtų teikti ramybę ir 
laimę, be tavęs yra niekas ir negali laimės 
suteikti. 

Tu esi viso gero pradžia ir pabaiga, gy- 
venimo pilnybė, neišsemiamas šviesos šal- 
tinis; tavimi pasitikėti yra didžiausias tavo 
tarnų džiaugsmas. 

Mano akys aikreiptos į tave; mano Die- 
ve, gailestingumo Tėve, tavimi pasitikiu. 


286 


Pašvęsk mano sielą, palaimink ją dan- 
gišku palaiminimu, kad ji taptų tavo šventa 
buveine, tavo amžinos garbės sostu, kad 
toj šventykloj, kurioj teiksies gyventi, nebi- 
tų nieko, kas įžeistų tavo žvilgsnį. 

Išklausyk mane, Viešpatie, nes tavo pa- 
sigailėjimas maloningas, pažvelk į mane 
dėl savo pasigailėjimo daugybės (Psl. 68, 
17); išklausyk maldą savo vargingo tarno, 
kuris yra ištremias toli nuo tavęs į tamsos 
ir mirties sritis. 

Globok sielą savo vargšo tarno, kuris 
randasi sugedusio gyvenimo pavojuose; 
tegul tavo malonė jį lydi ir veda ramybės 
keliu į amžinosios šviesos tėvynę. Amen. 


žS 


287 


KETVIRTOJI KNYGA 


ŠVENČIAUSIAS SAKRAMENTAS 


RAGINIMAS PRIIMTI 
ŠV. KOMUNIJĄ 


Jėzus. Ateikite pas mane visi, ku- 
zie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus 
atgaivinsiu (Mat. 11, 28). 


Duona, kurios aš duosiu, yra mano kū- 
nas dėl pasaulio gyvybės (Jon. 6, 52). 


Tai yra mano kūnas, kuris už jus duoda- 
mas; tai darykite mano atsiminimui (Luk. 
22, 19). 


Kas valgo mano kūną ir geria mano 
kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame 
(Jon. 6, 57). 


Žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, yra 
dvasia ir gyvybė (Jon. 6, 64). 


291 


I SKYRIUS 


KAIP REIKIA PRIIMTI JĖZŲ 


1. Mokinys. Tai tavo žodžiai, Jėzau, 
amžinoji teisybe, nors jie pasakyti ne vienu 
laikų ir užrašyti ne toj pačioj vietoj. 

Kadangi tai tavo žodžiai ir tikri žodžiai, 
aš turiu juos priimti su dėkingu tikėjimu. 

Tai tavo žodžiai, nes tu juos pasakei; 
bet tai yra ir mano žodžiai, nes juos pūsa- 
kei mano išganymui. 

Aš juos priimu su džiaugsmu, kad jie 
giliai įsmegtų į mano širdį. 

Šie žodžiai, kurie yra pilni gerumo, švel- 
numo ir meilės, mane gaivina; tačiau mano 
nuodėmės mane baugina ir netyra sąžinė 
mane tolina nuo tos taip šventos paslapties. 

Tavo žodžių švelnumas mane traukia, 
bet mano nuodėmių sunkumas mane sulai- 
ko. 

2. Tu man liepi artintis prie tavęs su 
pasitikėjimu, jei aš noriu turėti dalį su tavi- 
mi; tu man liepi maitintis nemirtingumo 
duona, jei aš noriu turėti gyvybę ir amžiną 
garbę. į 


292 


Ateikite pas mane, sakai tu, visi, kurie 
vargstale ir esate apsunkinti, ir aš jus at- 
gaivinsiu (Mat. 11, 28). 

Kokie malonūs žodžiai nusidėjėlio au- 
siai! Viešpatie mano Dieve, tu kvieti varg- 
šą dalyvauti tavo šveniame kūne, 

Tačiau kas aš esu, Viešpatie, kad drįs- 
čiau prie tavęs prisiartinti? 

Dangų dangūs negali tavęs sutalpinti 
(III Kar. 8, 27), o tu sakai: Ateikite visi pas 
mane. 

3. Iš kur tas gailestingas nuolaidumas 
ir tas malonus pakvietimas? 

Kaip drįsčiau prisiartinti prie tavęs, kad 
savyje nejaučiu nieko gero, kas suteiktų 
nors kiek pasitikėjimo? 

Kaip aš drįsčiau priimti tave savo na- 
muose, jei taip dažnai įžeidžiau tavo geru- 
mą? 

Angelai ir arkangelai tave garbina dre- 
bėdami, šventieji ir teisingieji pilni išgąsčio, 
o tu vis sakai: Ateikite visi pas mane! 

Jei ne tu pats tuos žodžius tartumei, kas 
galėtų jais patikėti? 

Jei ne tu pats įsakytumei prie tavęs ar- 
tintis, kas galėtų išdrįsti tai padaryti? 


293 


4. Teisingasis Nojus šimtą metų statė 
arką, kad galėtų išsigelbėti su keliais asme- 
nimis, tai kaip gi aš per valandą galėčiau 
tinkamai pasiruošti priimti pasaulio Kūrėją? 

Mozė, didžiausias tavo tarnas, kuriam tų 
buvai kaip draugas, padarė negendančio 
medžio arką ir ją padengė grynu auksu, 
kad į ją įdėtų įstatymo lenteles, tai kaip gi 
aš, nevertas sutvėrimas, galėčiau drįsti taip 
lengvai priimti įstatymo kūrėją ir gyvybės 
davėją? 

Išmintingiausias Izraėlio karalius Salia- 
monas septynis metus statė bažnyčių tavo 
vardo garbei ir aštuonias dienas šventė pa- 
šventinimo iškilmes; jis paaukojo tūkstantį 
permaldavimo aukų ir trimitams gaudžiant 
bei džiaugsmo aidams skambant iškilmin- 
gai padėjo sandoros skrynią į jai skirtą 
vietą. 

Kaip gi aš, būdamas toks vargingas 
žmogus, tegalėdamas vos pusvalandį pa- 
maldžiai susikaupti, galėčiau tave įvesti į 
savo namus? 

Kaip būtų gera, kad nors kartą naudin- 
gai būčiau panaudojęs nors mažiausią lai- 
ko valandėlę! " 


294 


5. Mano Dieve, ko nėra padarę tie 
šventi žmonės, kad tau patiktų! O kiek aš 
maža tedarau ir kaip trumpai aš ruošiuosi 
šv. Komunijai priimti! 

Retai aš tesu gerai susikaupęs, dar re- 
čiau laisvas nuo išsiblaškymo. 

Tavo gi dieviškojo buvimo metu jokia 
nereikalinga mintis, joks tvarinys neturėtų 
užimti mano dvasios, nes aš priimų į save 
ne angelą, bet angelų Viešpatį. 

6. Koks begalinis skirtumas tarp san- 
doros skrynios turinio ir tavo skaisčiausio- 
jo kūno; tarp senojo įstatymo aukų, būsimo- 
sios aukos paveikslo, ir tikrosios tavo kūno 
ostijos, visų senųjų aukų išsipildymo! 


7. Kodėl tavo akivaizdoje labiau neuž- 
sidega mano širdis? 

Kodėl aš rūpestingiau nesiruošiu daly- 
vauti tavo šventose paslaptyse, jei senovės 
patriarkai ir šventieji pranašai, karaliai ir 
kunigaikščiai su savo tautomis taip uoliai 
dalyvavo dieviškose apeigose? 


8. Dievobaimingasis karalius Dovydas, 
atsimindamas Dievo tėvams suteiktas gera- 
darybes, išreiškė savo džiaugsmą  religi- 


295 


niais šokiais prieš sandoros skrynią; jis lie- 
pė padaryti įvairių muzikos instrumentų, 
sudėstė psalmes ir liepė tautai džiaugsmin- 
gai giedoti; Šventosios Dvasios pagautas ir 
pats dažnai jas giedodavo arfai pritariant; 
taip jis išmokė Izraelio vaikus garbinti Die- 
vą visa širdimi ir kasdien sujungti savo 
balsus Dievo pagarbinimui. 

Jei sandoros skrynia įkvėpdavo tiek uo- 
lumo Dievui pagarbinti, tai kiek pagarbos 
ir meilės turi įkvėpti krikščionims, o Jėzau, 
tavo buvimas Švč. Sakramente ir tavo šven- 
čiausiojo kūno priėmimas! 

9. Daugelis bėgioja po įvairias vietas, 
lankydami šventųjų relikvijas; jie klausosi 
pasakojimų apie jų darbus; jie gėrisi jų gar- 
bei pastatytomis bažnyčiomis ir bučiuoja 
jų šventus, aukse ir šilke paslėptus, kaulus. 

Tu gi, mano Dieve, šventųjų Šventasis, 
žmonių Sutvėrėjas, angelų karalius, esi čia 
pat gyvas prieš mane altoriuje! 

Tos relikvijos dažnai lankomos iš smal- 
sumo, norint pamatyti naujų dalykų; tokiais 
nekilniais motyvais ir be atgailos dvasios 
daromos kelionės neduoda daug naudos 
įpročiums pataisyti. 


296 


Altoriaus gi Sakramente tu pats esi, Jė- 
zau Kristau, tikrasis Dieve ir tikrasis Žmo- 
gau, ir kiek kartų vertai ir karštai esi prii- 
mamas, tiek kartų gausiai teiki amžinojo iš- 
ganymo vaisių. 

I šią šventą puotą traukia ne lengvapė- 
diškumas, ne smalsumas, ne jausmai, bet 
tvirtas tikėjimas, gyva viltis ir nuoširdi 
meilė. " 

10. Dieve, nematomasis pasaulio Kū- 
rėjau, kaip esi vertas garbinimo už visa tai, 
ką mums darai! Su kokiu gerumu ir malo- 
numu globoji savo išrinktuosius, kad pats 
save duodi kaip maistą savo Švč. Sakra- 
mente! 

Tai pranoksta kiekvieną supratimą; tik. 
šitas, o ne kitas dalykas traukia prie tavęs 
pamaldžias širdis ir jas uždega tavo meile. 

Tavo ištikimieji, visą gyvenimą užsiė- 
mę tobulinimosi darbu, iš dažno Švč. Sa- 
kramento priėmimo semiasi nepaprasto uo- 
lumo dorybėms praktikuoti. 

11. Paslėptoji Sakramento malone, tu. 
pažįstama tik ištikimiesiems Jėzaus Kris- 
taus tarnams, nes neištikimieji, nuodėmės 
pavergti, negali pajusti jos įtakos! 


297 


Šituo Sakramentu gaunama Šventosios 
Dvasios malonė; ji atgaivina sielos jėgas ir 
jai grąžina pirmykštį grožį, kurį nuodėmė 
buvo sunaikinusi. 

Ta malonės jėga kartais yra tokia dide- 
lė, kad ne tik dvasia, bet ir aptingęs kūnas 
įgauna naujos jėgos. 

12. Todėl su kariumu tenka apgailes- 
tauti tą nerūpestingumą, kuris silpnina mu- 
myse norą priimti Jėzų Kristų, vienintelę iš- 
zinktųjų viltį. 

Juk jis mus atpirko ir mus pašvenčia; jis 
žemės keleivių paguoda ir amžinoji šventų- 
jų laimė. 

Kaip skaudu turėtų būti matant, kiek 
daug žmonių yra abejingai nusistačiusių 
šios paslapties atžvilgiu! Juk tai yra dan- 
gaus džiaugsmas ir pasaulio išganymas! 

O apakusi ir sukietėjusi žmogaus širdis, 
kuri taip neįvertina šios neapsakomos do- 
vanos, arba, dėl kasdieninio naudojimo pra- 
deda jos netgi nepaisyti! 

13. Jei tas garbingiausias Sakramentas 
tebūtų vykdomas tik vienoj vietoj, jei tik 
vienas kunigas visame pasauly aukotų os- 
tiją, su kokiu uolumu bėgtų žmonės į tą vie- 


298 


tą, pas ią vienintelį pasauly kunigą, kad 
galėtų pamatyti šventųjų paslapčių aukoji- 
mą! 

Tačiau yra daug kunigų, Kristus yra au- 
kojamas daugely vietų, kad Dievo gailes- 
tingumas ir Dievo meilė žmogui galė- 
tų tiek plačiai reikštis, kiek plačiai bus pa- 
sklidusi pasauly šventoji Komunija. 

Ačiu tau Jėzau, amžinasis Ganytojau, 
kuris teikiesi mus varge ir ištrėmime mai- 
tinti savo kūnu ir krauju ir mus kviesti da- 
lyvauti tose šventose paslaptyse sakyda- 
mas; Ateikite visi, kurie vargstūie ir esate 
apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu (Mat. 11, 
28). 


II SKYRIUS 


ŠVENČIAUSIAS SAKRAMENTAS — 
DIEVO MEILĖS ŽMOGUI PAREIŠKIMAS 


l. Mokinys. Visiškai pasitikėdamas 
tavo gerumu ir tavo gailestingumu, aš arti- 
nuosi prie tavęs, Viešpatie, kaip ligonis prie 
Gelbėtojo, kaip išalkęs ir ištroškęs prie gy- 
vybės šaltinio, kaip neturtėlis prie dangaus 


299 


karaliaus, kaip vergas prie savo pono, kaip 
tvarinys prie Tvėrėjo, kaip nusiminęs prie 
švelnaus guodėjo. 

Bet kas yra manyje, kas ragina eiti prie 
tuvęs? Kas aš esu tau, kad save man duo- 
tumei? 

Kaip nusidėjėlis drįs tau pasirodyti? 
Kaip tu ateisi pas nusidėjėlį? 

Tu pažįsti savo tarną ir žinai, kad jame 
nėra nieko gero, dėl ko jis būtų vertas to- 
kios malonės. 

Prisipažistu esąs nevertas, o tave, Die- 
ve, pripažįstu esant gerą, gailestingą; aš 
tau dėkoju už tavo didžią meilę. 

Mane myli ne dėl mano nuopelnų, bet 
dėl savo gerumo, kad geriau pažinčiau ta- 
vo malonumą ir užsidegęs didesne meile 
išmokčiau pagal tavo pavyzdį geriau nusi- 
žeminti. 

Kadangi tau taip patinka ir kadangi tu 
taip sutvarkei, su džiaugsmu priimu tavo 
malonę, kurią man teiki. Kad tik mano men- 
kumas nebūtų kliūtis! 

2. Maloniausias ir geriausias Jėzau, 
kaip didžiai mes turime tave garbinti, kad 
galime priimti tavo Švenčiausiąjį Kūną, 


300 


apie kurio kilnumą kalbėti neturi žodžių 
žmogaus kalba! 

Ką aš mąstysiu jį priimdamas, ką gal- 
vosiu artindamasis prie savo Viešpaties, 
kurį taip noriu priimti, bet kurio negaliu pa- 
garbinti taip, kaip turėčiau pagarbinti. 

Ką gi daugiau galėčiau daryti, jei ne 
giliai nusižeminti prieš tave ir skelbti tavo 
gerumą! 

Garbinu tave, mano Dieve, šlovinu tave 
amžinai. Aš esu menkas ir susigėdęs puo- 
lu prieš tave. 


3. Tu šventųjų Šventasis, aš nusidėjėlis. 

Tu lenkiesi prie manęs, kuris nesu ver- 
tas nė akių į tave pakelti. 

Tu ateini pas mane, nori būti su mani- 
mi, mane kvieti prie savo stalo. Tu nori 
man duoti valgyti dangiško valgio, angelų 
duonos, kuri yra ne kas kitas, kaip tu pats, 
gyvoji duona, kuri nužengei iš dangaus ir 
kuri duodi pasauliui gyvybę (Jon. 6, 48, 
50, 51). 


4. Štai kur tavo meilės šaltinis ir tavo 
gailestingumo aukščiausias pasireiškimas. 


301 


Kiek padėkos mes tau skolingi už šitą gera- 
darybę! 

Koks išganingas dalykas tavo sumany- 
mas įsteigti šį meilės Sakramentą, tą malo- 
niausią puotą, kurios metu teiki pats save 
kaip maistą! 

Viešpatie, kaip girtini tavo darbai, kokia 
didelė tavo galybė, kokia neapsakoma ta- 
vo tiesa! 

Jis tarė, ir įvyko (Psl. 148, 5), ir niekas 
neįvyko be tavo sutvarkymo. 


5. Tai stebuklingas dalykas, kurio nė 
vienas žmogus negali suprasti, bet kurį visi 
turi tikėti, kad tu, mano Viešpats ir Dievas, 
tikras Dievas ir tikras Žmogus, esi visas ma- 
žiausioj duonos ir vyno dalelėj ir kad tas, 
kuris tave priima, tave valgo tavęs nenai- 
kindamas. 

Nors būdamas pasaulio Viešpats nieko 
nesi reikalingas, tačiau panorėjai gyventi 
manyje per savo Sakramentą; saugok, 
Viešpatie, nesuteptg mano sielą ir kūną, 
kad dažniau ir tyros sąžinės džiaugsmu ga- 
lėčiau dalyvauti tavo švenioj paslapty ir 
tave priimti Švenčiausiame Sakramenie, 


302 


kurį tu įsteigei savo garbei ir savo meilės 
atminčiai įamžinti. 

6. Džiaukis, mano siela, ir dėkok Vieš- 
pačiui už tokią didelę dovaną, už tokią 
džiaugsmingą paguodą, kurią tau paliko 
Viešpats šioje ašarų pakalnėje. 

Juk kiekvieną kartą, kai švenčiame šitą 
paslaptį ir kai priimame Įėzaus kuną, vyk- 
dome išganymo darbą ir dalyvaujame Kris- 
taus nuopelnuose. 

Jėzaus meilė niekad nesilpnėja ir jo be- 
galinis dosnumas niekad neišsemiamas. 

Tad kiekvieną kartą tum šventam veiks- 
mui reikia pasiruošti, atnaujinti dvasių ir 
susikaupti, atidžiai apmąstant šią didžią- 
jų išganymo paslaptį. 

Kai laikai šv. Mišias arba jose dalyvau: 
ji, toji šventoji auka turi tau būti tokia pat 
didelė, tokia pat nauja ir tiek pat mylėtina, 
kaip ji tau būtų didelė, nauja ir mylėtina 
tą dieną, kada Jėzus Marijos įsčioje pirmą 
karią tapo žmogumi arba kai iškeltas ant 
kryžiaus kentėjo ir mirė dėl žmonių išgany- 
mo. 


303 


III SKYRIUS 


DAŽNOS KOMUNIJOS VERTĖ 


1. Mokinys. Aš ateinu pas tave, 
Viešpatie, kad priimčiau tavo dovaną 
ir paragaučiau džiaugsmo šventosios puo- 
tos, kurią tu, Dieve, dėl savo gerumo pa- 
zuošei beturčiui (Psl. 67, 11). 

Tavyje yra viskas, ko galėčiau ar turė- 
čiau norėti; tu mano išganymas ir mano Gt- 
pirkimas, mano viltis ir mano stiprybė; ma- 
no garbė ir mano išaukštinimas. 

Džiaukis šiandien, Jėzaus tarno siela, 
nes aš keliu savo sielą į tave, Viešpatie 
(Psl. 85, 4). 

Aš noriu tave priimti su meilinga pagar- 
ba, aš noriu, kad įeitumei į mano namus, 
kad galėčiau būti palaimintas kaip Zachie- 
jus ir palaikytas Abraomo vaiku. 

Mano siela trokšta tavęs, mano šir- 
dis dega noru su tavimi susijungti. 


2. Duok man save, Viešpatie, ir tos do- 
vanos man užteks, nes tik tu vienas mane 
gali paguosti. 


304 


Aš negaliu be tavęs gyventi, ir jei ne- 
ateisi pas mane, aš mirsiu. 

Tad aš turiu dažnai prie tavęs artintis 
ir tave priimti kaip gyvybės palaikytoją, 
nes to dangiško maisto neturėdamas aš nu- 
alpsiu kelyje. 

Gailestingasis Jėzau, štai dėl ko tu, sa- 
kydamas pamokslus ir gydydamas įvairias 
žmonių ligas, kalbėjai: Aš nenoriu paleisti 
jų nevalgiusių, kad nenualpių kelyje (Mat. 
15, 32). 

Viešpatie, kuris ištikimųjų paguodai pa- 
norėjai pasilikti Sakramente, pasilik su ma- 
nimi. 

Tu esi malonus sielos maistas; tas, kuris 
tave vertai valgo, galės paveldėti tavo am- 
žinąją garbę. 

Man, taip dažnai puolančiam ir nuside- 
dančiam, taip greit atšalančiam ir nusime- 
nančiam, reikalingas atsinaujinimas ir ap- 
sivalymas dažnomis maldomis-ir išpažinti- 
mis ir tavo Švenčiausiojo Kūno priėmimu, 
nes kitaip aš neištversiu geruose pasiryži- 
muose. 

Nes žmogiškos širdies jausmas ir mintis 
palinkę į piktą iš jaunystės (Prad. 8, 21); 


305 


jei jo nepalaiko tas dangiškasis maistas, jis 
linksta vis labiau ir labiau į pikta. 

Šv. Komunija apsaugo nuo blogo ir iš- 
laiko gerame. 

Jei jau dabar aš dažnai esu nerūpestin- 
gas ir atšalęs, priimdamas Komuniją ar 
klausydamas šv. Mišių, tai kas būtų su ma- 
nimi, jei aš atsisakyčiau to išganingo mais- 
to ir tos galingos pagalbos? 

Tad nors ir nesu vertas kasdien daly- 
vauti tose šventose paslaptyse, aš steng- 
siuosi priimti Komuniją, kada tik galėsiu. 

Juk dažnai atsiminti apie savo Dievą ir 
priimti savo mylimąjį į meile degančią šir- 
dį yra didžiausia ištikimos sielos paguoda. 


4. Kaip stebuklingai geras tavo malo- 
numas! Viešpatie mano Dieve, kuris duodi 
visoms dvasioms esimą ir gyvybę, tu ateini 
pasotinti mano sielos alkį visas — su savo 
dievyste ir žmogyste. 

Tūkstantį kartų laiminga siela, kuri gali 
tave, Viešpatie, veriai priimti ir džiaugtis 
pilnu tavo buvimo džiaugsmu joje! 

Koks didis yra Viešpats, kurį siela pri- 
ima! Koks malonus svečias, kuris ateina! 


306 


Koks ištikimas ir malonus draugas, kuris 
jai atsiduoda! Koks gražus sužieduotinis, 
kurį ji apkabina! Kaip kilnu jį mylėti už vis- 
ką labiau! 

Tegul dangus ir žemė su visu savo gro- 
žiu pasitraukia prieš tave, mano mylima- 
sis, nes visa tai, ką jie turi gražaus, turi iš 
tavęs, kurio išminčiai nėra ribų (Psl. 146, 5); 
dangaus ir žemės grožis niekad negalės su- 
silyginti su tavo aukščiausiuoju grožiu. 


IV SKYRIUS 


VERTAS PRIĖMIMAS ŠV. KOMUNIJOS 


1. Mokinys. Viešpatie mano Dieve, 
palaimink savo tarną, kad aš būčiau vertas 
ir uoliai priimčiau Švč. Sakramentą. 

Palenk mano širdį prie savęs, pažadink 
mane iš gilaus snaudulio, aplankyk mane 
savo išganymu (Psl. 105, 4), kad galėčiau 
patirti to suraminimo, kurio taip gausu Švč. 
Sakramente. 

Apšviesk mano akis, kad jos pamatytų 
tą didžiąją paslaptį; sustiprink mano tikėji- 


307 


mą, kad galėčiau tikėti tą paslaptį nepaju- 
dinamai. 

Tai tavo meilės, o ne žmogiškos galios 
darbas; tai tavo šventas sutvarkymas, o ne 
žmonių sumanymas, 

Niekas vien savo žinojimu negali su- 
prasti tų dalykų, kurių negali suprasti net 
angelai. 

Kaip gi aš, nevertas nusidėjėlis, pelenai 
ir dulkė, galėčiau tą paslaptį suprasti? 


2. Viešpatie, paprasta širdimi, tvirtu ir 
atviru tikėjimu ir tavo įsakomas aš artinuo- 
si prie tavęs didžio pasitikėjimo ir pagarbos 
kupinas ir tikiu nesvyruodamas, kad esi ta- 
me Sakramente kaip Dievas ir kaip žmogus. 

Tu nori, kad tave priimčiau ir su tavimi 
jungčiausi iš meilės? 

Prašau tad, būk mon gailestingas ir su- 
teik šią valandą ypatingą malonę, kad, 
meilės apimtas, sutirpčiau tavyje ir neieš- 
kočiau jokios kitos paguodos. 

Tas garbingiausias Sakramentas yra 
sielos ir kūno išganymas, vaistas nuo visų 
dvasios ligų. Jis gydo ydas, tramdo aistras, 
išblaško ar susilpnina pagundas, didina 


308 


malonę, augina dorybes, stiprina tikėjimą 
ir viltį, uždega meilę. 


3. Mano Dieve, vienintele mano sielos 
atrama, žmogaus silpnybių gydytojau, dva- 
sinės paguodos šaltini, kiek daug gero su- 
teikei ir kasdien tebeteiki šiuo Sakramentu 
tiems, kuriuos myli ir kurie su meile tave 
priima! 

Tu juos guodi įvairiuose neramumuose; 
tu juos pakeli nusiminusius; tu teiki gyvy- 
bės jų sielai ir apšvieti nauja malone. Dėl 
to tie, kurie prieš šv. Komuniją jautėsi ai- 
šalę ir neramūs, po jos pasijuto visai pasi- 
keitę. 

Tu taip elgiesi su savo išrinktaisiais dėl 
to, kad jie galėtų apčiuopiamai patirti visą 
savo silpnumą, o tavo malonę ir gerumą. 

Jei tu jiems nepadedi, jie šalti, neturi 
noro melstis; per tavo malonę jie tampa pa- 
maldūs, uolūs, karšti. 

Kas, nuolankiai prisiartinęs prie gaivi- 
nančio šaltinio, nenueis nuo jo nors kiek 
atgaivintas? 

Kas, stovėdamas prie ugnies, nenueis 
nors kiek sušildytas? 


308 


Tu, mano Dieve, esi tas visada pilnas ir 
perpildytas šaltinis ir ta visada karšta ir 
niekad neužgęstanti ugnis. 


4. Jei man nebūtų leista semtis iš paties 
šaltinio, aš pridėčiau savo lūpas prie kiau- 
rynės, pro kurią teka dangiškieji vandens, 
kad galėčiau gauti nors lašelį vandens 
troškuliui numalšinti ir nuo visiško sudžiū- 
vimo apsisaugoti. 

Jei aš dar nesu toks, kaip kerubinai ir 
serapinai, aš stengsiuosi didinti savo pa- 
maldumą ir ruošti savo širdį, kad nuolan- 
kiai dalyvaudamas tame gyvybės Sakra- 
mente galėčiau gauti iš to dieviško ugnia- 
kuro nors mažytę kibirkštėlę. 

Gerasis Jėzau, Švenčiausias Išganyto- 
jau, tu pats papildyk mano trūkumus, tu, 
kuris kvieti prie savęs visus, sakydamas: 
Ateikite visi, kurie vargstate ir esate apsun- 
kinti, aš jus atgaivinsiu (Mat. 11, 28). 


5. Aš dirbu prakaituota kakta, širdį 
man spaudžia skausmas, nuodėmių našta 
vargina, pagundos blaško, blogų aistrų 
daugybė laiko apgulusi, ir nėra kas man 
padeda, kas mane išlaisvina. Kas kitas, jei 


310 


ne tu, Viešpatie mano Dieve, mano Išgany- 
tojau, kuriam aš pasivedu, mane globos ir 
mane ves į amžinąjį gyvenimą? 

Tu, kuris man paruošei savo kūną ir 
kraują gerti bei valgyti, priimk mane savo 
vardo garbei ir šlovei. 

Viešpatie mano Dieve, mano Išganyto- 
jau, padaryk, kad juo dažniau aš dalyvau- 
siu šitoj dvasiškoj paslapty, juo labiau di- 
dėtų mano uolumas ir mano meilė. 


V SKYRIUS 


ŠVENČIAUSIAS SAKRAMENTAS 
IR KUNIGYSTĖ 


1. Jėzus. Nors turėtumei angelų 
skaistumą ir šv. Jono Krikštytojo šventumą, 
nebūtumei vertas šį Sakramentą nei priimti 
nei paliesti. 

Ne dėl savo nuopelnų žmogus įgyja tei- 
sę pašvęsti ir paliesti Jėzaus Kristaus kūną 
ir maitintis angelų duona. 

Kokia neapsakoma paslaptis, koks di- 


311 


dingas pašaukimas kunigų, kuriems sutei- 
kiama tai, kas atsakyta net angelams! 

Juk vien tik tinkamai Bažnyčios pašven- 
tinti kunigai turi teisę Jėzaus Kristaus kūną 
pašvęsti ir šv. Mišias laikyti. 

Kunigas yra Dievo tarnas; jis taria Die- 
vo Žodį Dievo įsakymu ir Dievo sutvarky- 
mu; tačiau Dievas, kurio valios viskas pri- 
klauso ir kurio įsakymų visi klauso, yra 
vyriausias altoriaus paslapties autorius, ir 
pats veikia nematomai. 

2. Šiame Švenčiausiame Sakramente 
labiau reikia tikėti Dievo galybe, negu sa- 
vo pajautimu ar akimis matomais dalykais. 
Dėl to niekad nebus per daug pagarbos ar- 
tinantis prie altoriaus. 

Galvok apie tai, kas esi, ir apie tai, kas 
yra tas, kurio tarnu tave vyskupas pa- 
šventė. 

Tu esi kunigas ir pašventintas švenioms 
paslaptims vykdyti, dėl to dabar ištikimai, 
nustatytu laiku ir uoliai aukok Dievui auką 
ir žiūrėk, kad tavo elgesys būtų be prie- 
kaištų. 

Tavo našta nėra lengva, tu esi surištas 
pareigomis ir įpareigotas būti šventas. 


312 


Kunigas turi būti pasipuošęs visomis 
dorybėmis ir rodyti kitiems tyro gyvenimo 
pavyzdį. 

Jo papročiai turi skirtis nuo kitų žmonių 
papročių: kunigas neturi vaikščioti pasau- 
liečių vaikščiojamais keliais, bet turi gy- 
venti kaip angelai danguje arba kaip tobuli 
žmonės žemėje. 

3. Liturginiais drabužiais apsitaisęs 
kunigas užima Jėzaus vietą, kad paaukotų 
Dievui nuolankius savo ir savo ganomųjų 
prašymus. 

Jo prieky ir užpakaly yra Išganytojo 
kryžius, kad jis nuolat turėtų prieš akis 
Kristaus kančią. 

Arnoto prieky yra kryžius tam, kad ku- 
nigas atidžiai įsižiūrėtų į Kristaus žygius ir 
pasiraginių jį sekti. 

Arnoto užpakaly yra kryžius tam, kad 
kunigas išmoktų pakęsti dėl Dievo visa tai, 
ką žmonės jam gali blogo padaryti. 

Arnoto prieky yra kryžius tam, kad ku- 
nigas apgailėtų savo nuodėmes; jo užpa- 
kaly yra kryžius dar ir tam, kad užjausda- 
mas jis apgailėtų ir kitų nuodėmes; atsi- 


313 


mindamas, kad yra tarpininkas tarp Dievo 
ir nusidėjėlio, kunigas nuolot aukoja savo 
maldas ir aukas, kol gaus jiems malonės 
ir pasigailėjimo. 

Kada kunigas aukoja auką, jis garbina 
Dievą, džiugina angelus, stiprina Bažnyčią, 
gyviesiems išmeldžia pagalbos, mirusiems 
atilsio, o pats tampa viso gero dalyvis. 


VI SKYRIUS 


MALDA PKIEŠ KOMUNIJĄ 


1. Mokinys. Viešpatie, kai aš pagal- 
voju apie tavo didingumą ir savo menku- 
mą, aš pabūgstu ir susigėstu. 

Jei aš neinu prie tavęs, aš prarandu gy- 
vybę; jei aš artinuosi prie tavęs nevertas, 
aš sukeliu tavo nepasitenkinimą. 

Ką gi aš darysiu, mano Dieve, mano 
globėjau, mano patarėjau? 


2. Parodyk man tiesų kelią, išmokyk 
mane kokios trumpos maldos, kuri mane 
paruoštų šv. Komunijai. 


314 


Juk man svarbu žinoti, kaip stipriai aš 
turiu įkaitinti savo širdį, kad naudingai pri- 
imčiau tavo Sakramentą arba tau aukočiau 
šią didžių ir dievišką auką. 


VII SKYRIUS 


SĄŽINĖS SĄSKAITA 


1. Jėzus. Pirmiausia reikia, kad ku- 
nigas, ruošdamasis aukoti auką, ruošdama- 
sis liesti ir priimti Jėzaus kūną, artintųsi 
prie to Sakramento nuolankia širdimi, gilia 
pagarba, gyvu tikėjimu ir pamaldžia min- 
timi pagarbinti Dievą. 

Rupestingai peržiūrėk savo sąžinę ir 
kiek tik gali apvalyk ją tobulu gailesčiu ir 
nuolankia išpažintimi; tik tokiu būdu apsi- 
valęs, laisvas nuo priekaištų, galėsi ateiti 
pas mane. 

Gailėkis visų savo nuodėmių, ypač gi 
tų. kurias padarai kasdien; jei turi laiko, 
išpažink savo širdy Dievui visas silpnybes, 
kurios yra aistrų vaisiai. 


315 


2. Apgailėk, kad dar esi kūno ir pa- 
saulio valdomas. 

Kad taip silpnai tekovoji su savo palin- 
kimais ir esi įgeidžių blaškomas. 

Kad taip nestropiai saugoji savo jaus- 
mus ir taip dažnai pasiduodi tuščioms vilio- 
nėms. 

Kad taip linkęs išsiblaškyti, o taip ne- 
paslankus savy susikaupti. 

Kad taip mėgstąs juoktis ir žaisti, o taip 
vengigs verkti dėl savo nusižengimų. 

Kad taip greitos malonumams ir leng- 
vam gyvenimui, o taip bijąs griežto ir pa- 
maldaus gyvenimo. 

Kad taip mėgsti naujienas ir visa tai, 
kas akiai gražu, o šlykštiesi visu tuo, kas 
tave žemina. 

Kad taip godus daug turėti, o taip šykš- 
tus duoti. 

Kad taip neatsargus kalboj, taip ne- 
mėgstąs tylėti. 

Kad esi taip netvarkingų įpročių ir taip 
nevertas pasitikėjimo veiksmuose. 


Kad taip nesusivaldąs valgy ir gėrime, 
taip kurčias Dievo žodžiui. 


316 


Kad taip ieškąs poilsio ir nemėgstąs 
darbo. 

Kad taip dėmesingai klausais tuščių kal- 
bų, bet taip miego kankinamas maldų me- 
tu, taip laukigs jų galo ir mažai susikaupęs 
jų metu. 

Kad taip išsiblaškęs kalbėdamas brevi- 
jorių, drungnas laikydamas Mišias ir visai 
sausas priimdamas šv. Komuniją. 

Kad taip lengvai išsiblaškai, o taip re- 
tai gerai susikaupi. 

Kad taip greit supyksti ir taip greit įžei- 
di kitus. 

Kad taip palinkęs blogį pasmerkti ir 
griežtai kitą išbarti. 

Kad toks apsvaigęs džiaugsmu pasiseki- 
muose ir toks nusiminęs kam nors nepasi- 
sekus. 

Kad taip turtingas gerais pasiryžimais, 
bet visai bergždžias gerais darbais. 

3. Su giliu skausmu ir gyvu savo silp- 
numo pajautimu išpažinęs ir apverkęs atsi- 
minias ir neatisimintas klaidas, pasiryžk pa- 
sitaisyti ir žengti tobulybės keliu. 

Pagaliau, kaip amžina auka mano var- 
do garbei, pasiaukok su giliu nuolankumu ir 


317 


visiškai ant savo širdies altoriaus, visiškai 
man pavesdamas savo sielos ir kūno rei- 
kalus, kad tuo būdu gautum malonę ver- 
tai aukoti šventąją Auką ir vaisingai priim- 
ti mano kūno Sakramentą. 

Nėra brangesnės aukos ir geresnio Gat- 
silyginimo už nuodėmes, kaip pasiaukoji- 
mas Dievui, aukojant šv. Mišių ar Komuni- 
jos metu Jėzaus Kristaus kūną. 

Jei žmogus daro tai, ką jis gali, ir jei jis 
tikrai gailisi kiekvieną kartą, kada tik pri- 
siartina prie manęs prašyti malonės ir pa- 
sigailėjimo, tai aš nebeaisiminsiu visų jo 
neteisybių; aš nenoriu bedievio mirties, bet 
kad bedievis grįžiųsi nuo savo kelio ir bū- 
tų gyvas (Ez. 18, 22; 33, 11). 


VU SKYRIUS 
KRISTAUS KRYŽIAUS AUKA 
1. Jėzus. Kaip aš savo valia pasi- 
aukojau Tėvui už tavo nuodėmes, rankas 
ištiesdūmas ant kryžiaus, nuogas ir nieko 


sau nepasilikdamas, taip ir tu turi kasdien 
per šv. Mišias visa širdimi ir visomis sielos 


318 


galiomis aukotis man kaip gryna ir šventa 
ostija. 

Ko galėčiau tavęs prašyti, jei ne visiš- 
kai man pasivesti? 

Visa tai, ką man duodi, išskyrus save, 
neturi reikšmės, nes man reikia ne tavo do- 
vanų, bet tavęs. 

2. Kadangi be manęs ir kiti dalykai ta- 
vęs nepatenkins, tai ir tavo dovanos be ta- 
vęs paties man negali patikti. 

Paaukok man save, atsiduok visas Die- 
vui, ir tavo auka man bus maloni, 

Aš visas už tave pasiaukojau Tėvui, aš 
tau atidaviau visą savo kūną ir kraują kaip 
maistą, kad visas galėčiau būti tavo ir kad 
tu visas būtum mano. 

Tačiau jei dar sau ką nors pasiliksi, jei 
ne visiškai pasiduosi mano valiai, tai tavo 
auka nebus pilna, ir mes nebūsim tobulai 
susijungę. 

Jei nori gauti malonės ir laisvės, pirm 
visų kitų darbų laisvai paaukok save Die- 
vui. 

Jei taip maža tėra apšviestų mano švie- 
sa ir taip maža laisvų širdžių, tai tik dėl to, 
kad jos nenori visiškai savęs išsižadėti. 


319 


Aš pasakiau, ir mano žodis nekeičia- 
mas: Kiekvienas jūsų, kuris neišsižada viso, 
ką turi, negali būti mano mokinys (Lūk. 14, 
33). Jei tad nori būti mano mokinys, pasiau- 
kok man su visais savo jausmais. 


IX SKYRIUS 


PASIAUKOJIMAS DIEVUI “ 


1. Mokinys. Viešpatie, kuriam pri- 
klauso visa, kas danguj bei žemėje, ir aš 
tau noriu pasiaukoti laisva auka, aš noriu 
tau amžinai priklausyti. 

Mano Dieve, nuolankiai aukojuosi tau 
šiandien, kad tau amžinai tarnaučiau, tavęs 
klausyčiau, kad nuolat aukočiaus tavo gar- 
bei. 

Priimk mane kartu su savo švenčiausio 
kūno auka, kurią tau šiandien aukoju aki- 
vaizdoje angelų, kurie nematomi dalyvau- 
ja šioje dukoje; įsakyk, kad jie atneštų man 
ir visiems kitiems išganymo vaisių. 

2. Viešpatie, aš tau aukoju ant tavo 
permaldavimo altoriaus visas nuodėmes, 


320 


kuriomis įžeidžiau tave ir tavo angelus nuo 
tos dienos, kada pradėjau nusidėti, iki šios 
dienos, kad tu jas sunaikintumei savo mei- 
lės ugnimi, kad išvalytumei visas dėmes, 
kurias jos padarė mano sąžinėje, kad, ap- 
valęs mano sąžinę, grąžintumei savo mG- 
lonę, atleistumei visas mano nuodėmes ir 
mane priimtumei — dėl savo gailestingumo 
— taikos pabučiavimui. 

3. Kaip kitaip galėčiau tave permal- 
dauti už savo nuodėmes, jei ne jūs nuže- 
mintoai išpažindamas ir melsdamas tavo pa- 
sigailėjimo? 

Aš tavęs maldauju, išgirsk mane, dova- 
nok man, kada aš ateinu pas tave, mano 
Dieve.. 

Aš neapkenčiu savo nuodėmių ir esu pa- 
siryžęs daugiau jų nedaryti. Dėl jų man 
liūdna dabar ir bus nejauku visą gyveni- 
mą; už jas esu pasiryžęs daryti atgailą ir 
atsilyginti pagal savo jėgas. 

Dovanok man, Viešpatie, dovanok dėl 
savo švento vardo garbės. Gelbėk mano 
sielą, kurią atpirkai savo kraujo kaina. 

Pasivedu tavo gailestingumui, atsiduo- 
du. į tavo rankas; elkis su manimi pagal sa- 


321 


vo gailestingumą, bet ne pagal mano never- 
tumą. 

4. Aukoju, Viešpatie, visa, kas manyje 
yra gero, nors tai ir būtų labai silpna ir ne- 
tobula, kad tą gerą pašventindamas ir pa- 
tobulindamas padarytumei labiau tavęs 
vertą, tau malonesnį ir kad mane, menkiau- 
sių, neverčiausią ir labiausiai nepaslankų 
iš visų žmonių, nuvestumei į laimingą pa- 
baigą. 

5. Aš tau aukoju gerus norus visų išti- 
kimų sielų, reikalus savo tėvų, savo drau- 
gų, savo brolių, savo seserų, visų tų, kurie 
man brangūs, visų tų, kurie man ar kitiems 
padarė gera dėl tavo meilės, visų tų, kurie 
prašė mane paaukoti maldas ir šv. Mišių 
auką už save ar saviškius, gyvus ar miru- 
sius. 

Tegul visi pajunta tavo malonės pagal- 
bą, tavo suraminimo galią; saugok juos 
pavojuose, išlaisvink iš vargų, kad laisvi 
nuo visų skausmų ir pilni džiaugsmo galė- 
tų tau padėkoti. 

Aš aukoju tau savo maldas ir permal- 
davimo Komunijas už tuos, kurie mane kaip 
nors įžeidė, kurie mane paniekino, kurie 


322 


> 


man padarė kokį skausmą, ir už tuos, ku- 
riuos aš įžeidžiau, įskaudinau, papiktinau, 
žinodamas ar nežinodamas, kad tu mums 
Gtleistumei mūsų nuodėmes ir mūsų savi- 
tarpius įžeidimus. 

Mano Dieve, išlaisvink mūsų širdis nuo 
įtarimo, kartumo, pykčio, viso to, kas ski- 
ria, kas gali sumažinti mūsų meilę tau ir 
vienas kitam. 

Pasigailėk, Viešpatie, tų vargingųjų, ku- 
rie maldauja tavo malonės ir tavo gailes- 
tingumo, ir padaryk, kad būtume verti šio- 
je žemėje naudotis tavo dovanomis ir pa- 
siekti amžiną gyvenimą. Amen. 


X SKYRIUS 


NEREIKIA TOLINTIS NUO 
ŠV. KOMUNIJOS 


1. Jėzus. Reikia dažnai artintis prie 
malonės ir dieviško gailestingumo, visokio 
gerumo ir skaistumo šaltinio, kad išgydytu- 
mėt savo aistras ir savo ydas ir kad, tapę 
tvirtesni ir budresni, nebūtumėt velnio nu- 
galėti ar jo apgauti. 


323 


Žmogaus priešas, žinodamas šv. Komu- 
nijos vaisius ir didelę pagalbą, kurią joje 
randa ištikimos sielos, stengiasi visomis 
progomis ir visomis priemonėmis atitolinti 
žmogų nuo šv. Komunijos. 


2. Dėl tos priežasties kai kurie žmonės, 
besiruošdami priimti šv. Komuniją, patiria 
stiprių velnio užpuolimų. 

Piktoji dvasia, kaip rašo Jobas, ateina į 
Dievo vaikų tarpą ir, kad savo suktumu su- 
drumstų jų ramybę, sukelia jiems nepa- 
grįstos baimės ir sunkių abejonių, kad tuo 
būdu, susilpnindama jų meilę ir tikėjimą, 
priverstų juos atsisakyti nuo šv. Komunijos 
arba ją priimtų abejingai, 

Tačiau — nors kaip begėdiški ir baisūs 
bebūtų tie velnio pasiūlymai — nereikia 
nusigąsti, bet reikia griežtai juos atmesti. 

Reikia paniekinančiai pasijuokti iš to 
vargšo velnio ir niekados neapleisti šv. Ko- 
munijos dėl jo pasiūlymų Gr užpuolimų. 


3. Kartais atsitinka, kad tolinamasi nuo 
šv. Komunijos, jei neturima karšto jausmo 
arba jei turima kokios nors baimės dėl są- 
žinės negrynumo. 


324 


Elkis šiuo atveju taip, kaip pataria iš- 
mintingi žmonės ir vyk iš savo širdies bai- 
mes ir skrupulus, nes jie griauna pamaldu- 
mą ir yra kliūtis Dievo malonei, 

Niekad neatsisakyk šv. Komunijos, jei 
ir jauti kokį neramumą ar sąžinė ką nedi- 
delio prikiša, bet tuoj atlik išpažintį ir at- 
leisk visiems, kurie tave įžeidė. 

Jei pats ką įžeidei, nuolankiai prašyk at- 
leidžiamas, ir Dievas tau atleis. 


4. Ką padės laukti neinant išpažinties 
ir atidėlioti šv. Komuniją? 

Greit nusivalyk, skubėk nusikratyti nuo- 
dų ir bėk prie vaistų; taip daugiau laimėsi, 
negu atidėliodamas. 

Jei šiandien atidedi dėl vienos priežas- 
ties, ryt tikriausiai atsiras kita ir svarbesnė; 
ir taip galės ilgai tęstis atidėliojimas, o kar- 
tu didės ir noras tolintis nuo šv. Komunijos. 

Nedelsk nė minutės, vyk nuo savęs tin- 
ginį, atsikratyk viso to, kas kliudo, nes ne- 
verta visad gyventi baimėje ir kasdien vis 
labiau tolti nuo šventojo stalo. 

Nėra nieko žalingesnio, kaip ilgai susi- 
laikyti nuo šv. Komunijos, nes dėl tos prie- 


325 


žasties paprastai sielą užgula didelis snau- 
dulys. 

Tačiau yra, nelaimei, taip atvėsusių ir 
tokių neuolių krikščionių, kurie su džiaugs- 
mu išnaudoja kiekvieną progą atidėlioti iš- 
pažinčiai, o tuo pačiu ir šv. Komunijai, kad 
nereiktų labiau save saugoti ir kontroliuoti. 

5. Maža meilės ir pamaldumo tuose, 
kurie taip lengvai atsisako šv. Komunijos! 

Priešingai, labai malonus Dievui tas, ku- 
rio sąžinė taip gryna, kad jis gali priimti 
šv. Komuniją kasdien ir iš tikro ją priima, 
jei turi leidimą. 

Jei kartais kas susilaiko nuo šv. Komu- 
nijos dėl nuolankumo ar dėl svarbios prie- 
žasties, tūs gerbtinas. 

Jei jo uolumas atšalo, jis turi tapti uo- 
lesnis ir padaryti viską, kad jo uolumas pa- 
didėtų. Dėl jo intencijos tiesumo, kuri yra 
svarbiausias dalykas, Dievas jam padės. 


6. Tas, kuriam trukdo priimti šv. Ko- 
muniją teisėtos priežastys, bet jis turi norą 
ją priimti, nebus praradęs visų Sakramento 
vaisių. 

Nors kiekvienas tikintysis, ieškodamas 


326 


labiau Dievo garbės, o ne savo paguodos, 
privalo nustatytu laiku pagarbiai priimti 
Išganytojo kūną Švenčiausiame Sakramen- 
te, tačiau dvasioje jis gali naudingai priim- 
ti šv. Komuniją kiekvieną dieną ir kiekvie- 
ng valandą. 

Jis jungiasi su Kristumi ir juo nematomai 
maitinasi kiekvieną kartą, kada tik pamal- 
džiai apmąsto jo įsikūnijimo ir jo kančios 
paslaptis ir užsidega jo meile. 

7. Kas ruošiasi šv. Komunijai tik šven- 
čių metu arba tik tada, kai paprotys verčia, 
tas dažnai blogai prisiruošia, 

Laimingas tas, kuris aukojasi Išganyto- 
jui, kaip auka, kiekvieną kartą, kada laiko 
šv. Mišias arba priima šv. Komuniją! | 

Laikydamas šv. Mišias neskubėk ir ne- 
būk per daug lėtas, bet prisitaikink prie tų, 
su kuriais gyveni. 

Nereikia kitus varginti, bet reikia laiky- 
tis nustatytos tvarkos ir labiau atsižvelgti į 
kitų gerovę, negu į savo pamaldumo pa- 
linkimus. 


327 


XI SKYRIUS 


ŠVČ. SAKRAMENTAS IR ŠV. RAŠTAS 


1. Mokinys. Viešpatie Jėzau, koks 
džiaugsmas užplūsta sielą, prileisią prie ta- 
vo stalo; ten jos maistas esi tu pats, jos vie- 
nintelis mylimasis ir vienintelis laukiamas! 


Kaip malonu verkti tavo akivaizdoj mei- 
lės ašaromis ir vilgyti, kaip Magdalietė, 
jomis tavo kojas! 

Tačiau kur tas švelnus pamaldumas ir 
tos gausios ašaros? 

Juk tavo ir angelų akivaizdoje mano šir- 
dis turi suliepsnoti ir sutirpti iš džiaugsmo. 

Juk tu tikrai esi Švenčiausiame Sakra- 
mente, nors ir pasislėpęs po duonos ir vy- 
no pavidalais. 


= 


2. Mano akys negalėtų pakelti tavo 
dieviškos šviesos tviskėjimo, ir visas pa- 
saulis apalptų, pamatęs tavo garbės spin- 
dėjimą. 

Tu pasislėpei po Sakramento šydu tam, 
kad pagerbtumei mano silpnumą. 


328 


Aš tikrai (realiai) turiu ir garbinu Tą, 
kurį angelai garbina danguje, bet aš jį ma- 
tau tik tikėjimo akimis, o angelai jį mato 
tokį, koks jis yra, be šydo, 

Aš turiu pasitenkinti tuo tikėjimo žibin- 
tu ir eiti tos šviesos vedamas tol, kol sušvis 
amžinos dienos aušra, kol diena atvės ir 
pasilenks šešėliai (Giesmių giesmė, 2, 17). 

O kai ateis, kas yra tobula (I Kor. 13, 
10), Sakramentai nebebus vartojami, nes 
dangaus garbėje esą palaimintieji nebe- 
bus reikalingi pagalbos. 

Jie džiaugsis Dievą matydami ir garbins 
ji veidas į veidą: peršviesti jo šviesa ir, 
tarsi, paskendę jo dievybėje, jie gėrėsis ta- 
pusiu kūnu Dievo Žodžiu tokiu, koks jis bu- 
vo amžių pradžioje ir koks pasiliks amžinai. 


3. Atsimindamas tuos nuostabius daly- 
kus, pradedu jų ilgėtis, nebemalonios da- 
rosi nė dvasinės paguodos, nes tol, kol ne- 
matysiu savo Išganytojo visame garbės 
tviskėjime, niekis yra visa tai, ką šiame pa- 
sauly matau ar girdžiu. 

Juk tu pats matai, Viešpatie, kad niekur 
nerandu nei paguodos nei poilsio, nes tai 


328. 


galių rasti tik tavy, mano Dieve, kurį noriu 
amžinai koniempliuoti, 

Tačiau io negali būti tol, kol gyvenu 
mirtingame kūne. 

Tad reikia didelės kantrybės ir reikia 
viską pavesti tavo valiai. 

Juk ir tavo šventieji, Viešpatie, kurie 
džiaugsme paskendę dabar viešpatauja su 
tavim danguje, kol gyveno čia žemėje, su 
giliu tikėjimu ir didele kantrybe laukė tavo 
garbės valandos. 

Aš tikiu tai, ką jie tikėjo; viliuosi to, ko 
jie vylėsi; tikiuosi tavo malonės padeda- 
mas nueiti ten, kur jie nuėjo. 

O iki ten nueisiu, jų pavyzdžio stiprina- 
mas gyvensiu tikėjimu. 

Juk ir aš turiu Evangeliją, kuri mane 
guodžia ir moko, o vaistas ir priegloba 
yra Švenčiausias tavo kūnas. 

4. Aš jaučiu, kad du dalykai man bū- 
tinai reikalingi, ir be jų aš negalėčiau pa- 
nešti šio vargingo gyvenimo naštos. 

Uždarytas kūno kalėjime esu reikalin- 
gas maisto ir šviesos. 

Todėl tu davei tam vargšui paliegėliui 
savo šventąjį kūną, kaip sielos ir kūno 


330 


maistą, o savo žodį, kaip žiburį mano ko- 
joms ir šviesą mano takams (Psl. 118, 105). 

Be tų dviejų dalykų aš negalėčiau gy- 
venti, nes Dievo Žodis yra sielos šviesa, o 
tavo Sakramentas — gyvenimo duona. 

Tuos dalykus galima laikyti lyg du sta- 
lu, pastatytu Bažnyčios ižduose. 

Vienas yra šventojo altoriaus stalas, ant 
kurio padėta pašventinta duona, t. y. bran- 
giausias Jėzaus Kristaus kūnas. 

Kitas yra dieviškojo įstatymo stalas, ant 
kurio padėta šventoji doktrina, kuri moko 
tikro tikėjimo, kuri praskleidžia šventyklos 
šydą ir kuri mus saugiai veda iki šventųjų 
Šventojo. 

Ačiū tau, Išganytojau, amžinosios švie- 
sos šviesa, kad per pranašus, apaštalus ir 
kitus mokytuosius davei mums šitą šventos 
doktrinos stalą. 

5. Ačiū tau, žmonių Kūrėjau ir Atpir- 
kėjau, už tai, kad, norėdamas parodyti pa- 
sauliui savo meilę, tu paruošei didelę puo- 
tą, kuriai kaip maistą duodi ne simbolišką 
avinėlį, bet tikrą savo kūną ir tikrą kraują. 

Tos šventos puotos metu tu pripildai 
"džiaugsmo visus ištikimuosius ir juos girdai 


331 


iš išganymo taurės, kurioje yra visi dan- 
gaus džiaugsmai; šią puotą švenčia su mu- 
mis šventieji angelai, tik jie patiria daugiau 
džiaugsmo už mus. 

6. Kaip didelės, kaip garbingos parei- 
gos kunigo, kuriam duota galia pašvęsti 
Dievą šventais žodžiais, jį garbinti savo. lū- 
pomis, jį laikyti savo rankose, jį priimti į 
savo burną ir jį dalinti kitiems! 

Kokios nekaltos turi būti kunigo rankos, 
kokia švari turi būti jo burna, koks šventas 
kūnas, kokia be dėmių siela, kad galėtų 
taip dažnai priimti skaistybės Kūrėją! 

Iš lūpų kunigo, kuris taip dažnai priima 
Švenčiausią Sakramentą, negali išeiti nie- 
ko, kas nešventa, kas nekilnu, kas nenau- 
dinga. 

7. O kad būtų skaisčios akys, kurios 
nuolat stebi Jėzaus Kristaus kūną; kad būtų 
švarios ir į dangų pakeltos rankos, kurios 
nuolat liečia dangaus ir žemės Kūrėją! 

Ypač kunigams taikomi šie žodžiai: Bū- 
kite šventi, kaip aš, jūsų Dievas, esu šven- 
tas (Kun. 19, 2: 20, 7). 

8. Visagalis Dieve, tegul tavo malonė 
padeda mums, kurie esame kunigai, kad 


332 


pamaldžiai, tyra sąžine ir vertai galėtume 
tau tarnauti. 

Jei mes negalime būti tokie nekalti, kaip 
norėtume, suteik mums malonės nuošir- 
džiai apgailėti savo ydas ir nuo šiol pasi- 
ryžti uoliai tau tarnauti. 


XII SKYRIUS 


PASIRUOŠIMAS ŠV. KOMUNIJAI 


1. Jėzus. Aš esu skaistybės mylėtojas 
ir iš manęs kyla visas šventumas. 

Aš ieškau skaisčios širdies ir ten ilsiuos. 

Jis parodys jums paruoštą didelį kam- 
barį; tenai prirenkite (Luk. 22, 12). 

Jei nori, kad pas tave ateičiau ir apsi- 
gyvenčiau, apsivalyk nuo senojo raugo 
(I Kor. 5, 7) ir išvalyk savo širdies namus. 

Pašalink iš savo širdies pasaulio mintis 
ir ydų triukšmą. 

Prisimink savo -.nuodėmes karčiai susi- 
graudinęs, kaip tas žvirblis, kurs pats vie- 
nas dejuoja ant stogo (Psl. 101, 8). 

Draugas draugui visada paruošia ge- 


333 


riausią ir gražiausią vietą ir pagal parodo- 
mą pasiruošimą pažįsta tą meilę, su kuria 
laukia. 

2. Tačiau žinok, kad vien savo jėgomis 
negali tinkamai pasiruošti, nors tam tikslui 
paūšvęstumei ir ištisus metus, daugiau nie- 
ko neveikdamas. 

Tik mano malonė ir mano gerumas lei- 
džia tau prisiartinti prie mano stalo, kaip 
pavargėliui prie turtingojo puotos stalo, 
nors jis neturi kuo kitu atsilyginti, kaip tik 
nuolankia padėka. 

Pasiruošk kaip gali ir rūpestingai. Pri- 
imk Išganytojo Kūną ne dėl įpročio ar dėl 
pareigos, bet su baime, pagarba ir meile. 

Aš tave kviečiu, aš tau liepiu ateiti; 
ateik ir priimk mane, aš papildysiu tai, ko 
tu negalėjai padaryti. 

3. Kai aš tau suteikiu uolumo malonę, 
dėkok man už tai, nes tau tą daviau ne to- 
dėl, kad jos esi vertas, bet tavęs pasigailė- 
damas. 

Jei, priešingai, sausra tave kankina, 
melskis nepaliaudamas, dejuok ir belsk į 
duris tol, kol gausi kokį trupinį nuo stalo 
ar kokį lašą iš išganingų malonės šaltinių. 


334 


Aš tau reikalingas, tu man nereikalin- 
gas. Ne tu ateini manęs pašvęsti, bet aš 
ateinu padaryti tave geresnį ir šventesnį. 

Tu ateini, kad tave pašventinčiau ir kad 
tu susijungtum su manimi, kad gautum nau- 
ją malonę ir užsidegtum nauju uolumų 
žengti tobulybės keliu. 

Neniekink tos malonės, bet rūpestingai 
paruošk savo širdį ir priimk į jg savo myli- 
mąjį. 

4. Neužtenka vien žadinti uolumą prieš 
šv. Komuniją, bet reikia ištverti ir ją priė- 
mus; budrumas po šv. Komunijos nėra ma- 
žiau reikalingas už pasiruošimą šv. Komu- 
nijai, nes tūs budrumas yra geriausiūs pasi- 
ruošimas gauti dar didesnę malonę, 

Niekas taip netolina nuo tos padėties, 
kurioje žmogus privalo būti po šv. Komu- 
nijos, kaip didelis išsiblaškymas. 

Kalbėk mažai, pasitrauk į nuošalią vie- 
tą ir džiaukis savo Dievu. 

Juk turi tą, kurio tau negali atimti visas 
pasaulis. 

Aš esu tas, kuriam turi visiškai atsiduo- 
ti, kad, laisvas nuo visų rūpesčių, gyventum 
ne pats, bet aš gyvenčiau tavyje. 


335 


XIII SKYRIUS 


TROŠKIMAS SUSIJUNGTI SU 
JĖZUMI ŠV. KOMUNIJOI 


1. Mokinys. Kada tai bus, Viešpa- 
tie, kada tave vieng rasiu, atversiu tau sG- 
vo širdį ir tavimi džiaugsiuosi, kiek no- 
rėsiu, kada niekas manęs nebeniekins, ka- 
da, laisvas nuo visų tvarinių, kalbėsiu su 
tavimi, o tu su manimi, kaip kad draugas 
kalbasi su draugu ir susėda su juo prie vie- 
no stalo? 

Aš tik vieno trokštu — visas susijungti 
su tavimi, išlaisvinti savo širdį iš kitų tva- 
rinių ir šv. Komunijos metu išmokti skonė- 
tis dangaus ir amžinybės dalykais. 

Viešpatie mano Dieve, kada aš visai 
save pamiršiu ir tobulai su tavimi susi- 
jungsiu? 

Tai neapsakoma malonė, stebuklingas 
prielankumas, begalinė meilė, kuri buvo 
parodyta tik žmogui! 

Ką aš duosiu Viešpačiui už tą malonę, 
už tą begalinę meilę? 


336 


Kad aš būčiau tavyje, o tu manyje, ir 
kad tas susijungimas būtų nepajudinamas! 

2. Tu esi išrinktas iš tūkstančio, mano 
mylimasis (Giesm. Giesmė, 5, 10), kurį myli 
mano siela ir nori su tavimi pasilikti am- 
žinai. 

Tu esi taikos Karalius: pas tave tobu- 
la ramybė ir tikras poilsis; be tavęs tik 
darbas, skausmai, amžinūs vargas. 

Tu esi paslėptas Dievas; tu toliniesi nuo 
bedievių, bet mėgsti būti su nuolankiais ir 
prastuoliais (Iz. 45, 15; Patarl. 3, 32). 

Viešpatie, koks jaudings tavo malonu- 
mas, nes tu, rodydamas savo vaikūms mei- 
lę, juos maitini dangaus kilmės duona, 

Jokia, nors ir didžiausia, tauta neturi 
dievų, kurie taip arti būtų prie jos (Deut. 4, 
7), kaip tu, mano Dieve; tu esi su visais sa- 
vo ištikimaisiais maitindamas juos kasdien 
savo kūnu, juos guosdamas ir jų širdis kel- 
damas į dangų. 

3. Iš tikrųjų, kokia tauta gali lygintis 
su krikščionių tauta? Kas danguje labiau 
branginamas, kaip uoli siela, į kurią teikia 
si ateiti Dievas ir ją maitinti savo garbin- 
gu kūnu? 


337 


Nieko malonesnio negaliu duoti Dievui, 
kaip savo širdį, kaip visiškai su juo susi- 
jungdamas. 

Kada mano siela bus tobulai susijun- 
gusi su Dievu, aš drebėsiu iš džiaugsmo. 

Tada man Dievas tars: jei nori būti su 
manimi, aš noriu būti su tavimi. Aš jam at- 
sūkysiu: teikis būti pas mane, Viešpatie, 
nes aš karštai noriu būti su tavim. Didžiau- 
sias mano noras — kad mano širdis būtų 
susijungusi su tavimi. 


XIV SKYRIUS 


ŠVENTŲ SIELŲ TROŠKIMAS 
PRIIMTI JĖZAUS KŪNĄ 


1. Mokinys. Kaip gi didelis tavo 
gerumas, Viešpatie, kurį tu palaikei bijan- 
tiems tavęs (Psl. 30, 20). 

Kai aš pagalvoju apie tai, su kokia mei- 
le kai kurios sielos artinasi prie tavo Sakra- 
mento, Viešpatie, aš dažnai susigėstu, kad 
toks šaltas ir toks nejautrus artinuosi prie 
tavo altoriaus ir prie šv. Komunijos stalo; 


338 


kad ten einu su šalia ir sausa širdimi ir ne- 
jaučiu to galingo patraukimo ir to karščio, 
kurį jaučia kai kurie tavo tarnai, kurie besi- 
ruošdami tavę priimti dėl didelio susijaudi- 
nimo ir didelio ilgesio nebesulaiko ašarų. 

Jie trokšta tavęs, mano Dieve, kuris esi 
gyvojo vandens šaltinis; niekas kitas, kaip 
švenčiausias tavo Kūnas, kurį jie priima su 
didžiausiu džiaugsmu ir troškimu, tegali pa- 
sotinti jų alkį. 

2. Tas karštas tikėjimas yra apčiuopia- 
mas tavo buvimo Švenčiausiame Sakra- 
mente įrodymas! 

Tuomet ir juodu papasakojo, kūs buvo 
atsitikę kelyje, ir kaip juodu pažino jį, kada 
jis laužė duoną (Luk. 24, 35). 

Bet tas švelnus jausmas ir tokia gyva 
meilė man dar nepasiekiama! 

Būk man dosnus, Jėzau švelniausias ir 
gailestingiausias! Pasigailėk vargšo elge- 
tos ir leisk man nors retkarčiais patirti šv. 
Komunijoje tos meilės, kuri uždegtų visą 
mano širdį, kad mano tikėjimas sustiprėtų, 
kad mano viltis tavo gerumu padidėtų ir 
kad mano meilė niekad neužgęstų. 


339 


3. Geriausias Dieve, tu esi galingas su- 
teikti man prašomą malonę, kuri man su- 
teiktų uolumo dvasios ir mane aplankytų 
tą dieną, kurią tu parinksi. 

Nors aš nedegu tokiu pat karščiu, kaip 
tos uoliosios sielos, tačiau tavo malonės dė- 
ka aš noriu būti į jas panašus, noriu būti 
tarpe tų, kurie tave labai myli, ir noriu įei- 
ti į jų šventą bendruomenę. 


XV SKYRIUS 


PAMALDUMO MALONĖ ĮGYJAMA 
NUOLANKUMU 


1. Jėzus. Pamaldumo malonės reikia 
karštai trokšti, niekad nepailsti jos prašyti, 
jos kantriai ir su viltimi laukti, ją dėkingai 
priimti, ją nuolankiai saugoti, uoliai padėti 
jai veikti ir tol, kol Dievas ateis, visai nesi- 
rūpinti, kada ir kokiu būdu ji tave aplan- 
kys. 

Jei jautiesi visai neturįs ar maža teturįs 
uolumo dvasios, būk nuolankus, nenusi- 
mink. 


340 


Dažnai Dievas vienu akimirksniu duoda 
tai, ko ilgai nedavė, ir maldos pabaigoj su- 
teikia tai, ko nesuteikė maldos pradžioje. 


2. Jei malonė visada būtų suteikiama 
tuoj, kada tik prašoma, tai ji būtų paguo- 
da žmogaus silpnumui, 

Tad reikia laukti malonės tvirtai pasiti- 
kint ir nuolankia dvasia. 

Jei kartais ji nebūtų suteikta ar būtų 
slaptai atimta, kaltink tik save ir savo nuo- 
dėmes. į 

Dažnai nedidelis dalykas visai sulaiko 
arba: susilpnina malonės veikimą, jei nedi- 
deliu dalyku iš viso galima laikyti tai, kas 
mums atima tokią didelę geradarybę. 

Tačiau nežiūrint į tai, jei kliūtį pašalini, 
gauni vėl tai, ko prašai. 

3. Kaip tik atiduosi Dievui visą širdį ir 
visiškai atsiduosi į jo rankas, tuojau patirsi 
ramybę, nes nieko kito nenorėsi, kaip tik 
to, kas jam patinka. 

Kas tik pakels savo nuolankią širdį į 
Dievą ir visai išsižadės netvarkingos tvari- 
nių meilės, bus vertas gauti malonės ir pa- 
tirti pamaldumo ugnies, 


341 


Nes Dievas pila savo malones į tuščius 
indus; juo tobuliau žmogus išsižada šios 
žemės dalykų, juo jis labiau numiršta pats 
sau, juo greičiau susilaukia malonės, juo 
labiau ji pripildo jo širdį, ją išlaisvina ir 
pakelia. . 2 

4. Tada, nustebęs, jis pamato tai, ko pir- 
miau nematė, jo širdis pasidaro pilna, nes 
Viešpats yra su juo, ir jis pats yra visiškai 
Dievui atsidavęs. 

Taip bus palaimintas žmogus, kuris ieš- 
ko Dievo visa širdimi ir kuris nekreipia sa- 
vo sielos į tuštybę (Psl. 23, 4). 

Tas ištikimas mokinys, priimdamas šv. 
Eucharistiją, pelnys iš susivienijimo su 
Viešpačiu didesnę malonę, nes jis visai ne- 
sirūpina tuo, kas jam malonu, tačiau pir- 
miausia rūpinasi Dievo garbe. 


XVI SKYRIUS 
ATVERKIME SAVO ŠIRDĮ VIEŠPAČIUI 
1. Mokinys. Švenčiausias ir geriau- 
sias Jėzau, kurį aš noriu šią valandą pamal- 


džiai priimti, tu žinai mano silpnybę ir ma- 


342 


no reikalus, tu žinai mano vargus ir mano 
ydas, mano skausmus ir mano pagundas, 
mano rūpesčius; tu žinai, koks aš nešvarus. 

Aš ateinu pas tave ieškoti vaistų, kad 
patirčiau nors kiek palengvėjimo ir paguo- 
dos. 

Aš kalbu tam, kuris viską žino, kuris 
viską mato, ir kuris tik vienas gali man 
padėti ir mane paguosti. 

Tu žinai, ko man reikia ir koks aš ne- 
turtingas dorybėmis. 

2. Štai aš prieš tave neturtingas ir pli- 
kas, prašąs tavo malonės ir tavo pasigai- 
lėjimo. 

Pasotink išalkusį elgetą, sušildyk ma- 
ne savo meilės ugnimi, apšviesk mano tam- 
sumas savo buvimo šviesa. 

Padaryk, kad visi žemės dalykai man 
būtų nemalonūs, kad visa tai, kas man ne- 
patinka, stiprintų mano kantrybę, kad aš 
niekinčiau ir pamirščiau visus tvarinius, vi- 
sa tai, kas laikina. 

Pakelk mano širdį pas save į dangų ir 
neleisk klajoti žemėje. 

Kad nuo šios valandos tik tu vienas te- 
būtum malonus, nes tu vienas valgis ir gė- 


343 


rimas, mano meilė, mano džiaugsmas ir vi- 
sa mano gėrybė, 

3. Kad tavo buvimas manyje taip mane 
uždegtų ir pakeistų, kad dėl glaudaus su- 
sijungimo su tavimi ir dėl karštos meilės 
tapčiau vienos dvasios su tavimi. 

Neleisk, Viešpatie, kad atsitolinčiau nuo 
tavęs nepasisotinęs ir neatsigaivinęs, bet 
panaudok ir man tą patį gailestingumą, ku- 
tį taip stebuklingai panaudojai savo šven- 
tiesiems. 

Kas galėtų stebėtis, kad prisiartinęs prie 
tavęs visai sudegčiau, nes tu esi amžinai 
deganti ir niekad negęstanti ugnis, meilė, 
valanti širdis ir apšviečianti protus. 


XVII SKYRIUS 


KARŠTAS NORAS PRIIMTI JĖZŲ 


1. Mokinys. Viešpatie, aš noriu ta- 
ve priimti pamaldžia ir karšta meile, švel- 
niausiais širdies jausmais, taip, kaip tave 
priimdavo tiek šventųjų ir ištikimųjų, kurie 


344 


tau buvo brangūs dėl savo skaistaus gyve- 
nimo ir karšio pamaldumo. 

Mano Dieve, amžinoji Meile, vienintele 
mano gėrybe, mano amžinai ištikimasis, aš 
noriu tave priimti tokia meile ir tokia pa- 
garba, kurios tau negalėjo jausti nė vie- 
nas šventasis. 

2. Kadangi aš nesu vertas turėti tokių 
kilnių meilės jausmų, aš tau aukoju visus 
savo širdies troškimus, lyg tik aš vienas te- 
turėčiau tokius karštus norus, kurie tau 
patinka. : 

Su karščiausia meile ir giliausia pagar- 
ba aš tau aukoju visa tai, ką dievobaimin- 
ga siela gali įsivaizduoti ir ko norėti. 

Aš nieko nenoriu sau pasilikti, aš tau 
visiškai aukoju save patį ir visa, kūs ma- 
nyje yra. 

Viešpatie mano Dieve, mano Sutvėrė- 
jau ir mano Atpirkėjau, aš noriu tave šian- 
dien priimti taip karšiai ir taip pagarbiai, 
su tokiu uolumu tavo garbei, su tokiu dė- 
kingumu, šventumu, meile, tikėjimu, viltimi 
ir skaistumu, su kokiu tave priėmė tavo 
šventoji Motina, garbingiausioji Marija, ka- 
da jai angelas pranešė įsikūnijimo paslap- 


345 


tį, o ji nuolankiai atsakė: Štai aš Viešpaties 
tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakei 
(Luk. 1, 38). 

3. Norėčiau taip pat turėti jausmus ir 
tavo garbingojo pirmatako, didžiausio šven- 
tojo, Šv. Jono Krikštytojo, kada dar būda- 
mas savo motinos įsčioje Šventosios Dva- 
sios įkvėptas suvirpėjo iš džiaugsmo tavo 
akivaizdoje ir kada, tave matydamas kal- 
bant su žmonėmis, švelnia meile ir nuolan- 
kiai kalbėjo: Sužieduotinio prietelis, kuris 
stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi sužie- 
duotinio balsu (Jon. 3, 29); aš norėčiau tu- 
rėti kuo švenčiausių ir kuo karščiausių jaus- 
mų ir tau pasiaukoti visa savo širdies meile. 

Aš tau aukoju visų šventų sielų meilės 
ir džiaugsmo pasireiškimus, ekstazes, susi- 
žavėjimus, apreiškimus ir dangiškas vizi- 
jas; aš tau aukoju visų dangaus ir žemės 
tvarinių pagarbą, kurią tau reiškia ar ateity 
reikš; visus tavo tvarinius ir jų dorybes au- 
koju už save ir už tuos, už kuriuos turiu 
melstis, kad jie vertai tave pagarbintų ir 
girtų amžinai. 

4. Viešpatie mano Dieve, priimk mano 
įsipareigojimą ir mano norą tave garbinti 


346 


begaline meile, kurios reikalauja tavo ne- 
apsakoma didybė. 

Štai ką aš tau aukoju ir norėčiau aukoti 
kasdien ir kiekvieną valandą; aš prašau iš 
visos širdies visas dangaus dvasias ir visus 
tavo ištikimuosius tarnus susijungti su ma- 
nimi tave garbinti ir tau dėkoti. 

5. Tegul džiaugsmingai ir meilingai 
garbina tavo šventą vardą visos tautos ir 
visos kalbos. 

Tegul visi tie, kurie pagarbiai ir pamal- 
džiai laiko šv. Mišias ir priima šv. Komuniją, 
randa tavo malonę ir pasigailėjimą ir tegul 
jie meldžiasi už mane, vargšą nusidėjėlį. 

Ir kada, susijungę pagal tavo norg su. 
tavimi, pasitrauks pasisotinę ir suraminti 
nuo šventojo stalo, tegul aisimena mane. 


XVIII SKYRIUS 
NE SMALSUMAS, BET TIKĖJIMAS 


1. Jėzus. Jei nenori įpulti į abejonių 
bedugnę, nesistenk dėl smalsumo suprasti 
šią gilig Švenčiausiojo Sakramento pa- 
slaptį. 


347 


Kas tyrinėja didenybę, prislėgiamas gar- 
bės (Pat. 25, 27). 

Dievas gali padaryti daugiau, negu 
žmogus gali suprasti. 

Niekas nedraudžia nuolankiai ieškoti 
tiesos, tik reikia leistis pamokomam ir išti- 
kimai laikytis Bažnyčios pateiktos švenios 
doktrinos. 


2. Laimingas paprastumas, kuris palie- 
ka sunkiai suprantamus klausimų takus, o 
vaikščioja tiesiu ir tikru Dievo įsakymų ke- 
liu. 

Daugis prarado pamaldumą dėl to, kad 
norėjo suprasti tai, kūs protu nesupranta- 
ma. 

Iš tavęs reikalaujama ne Dievo paslap- 
čių gilumą permatančio proto, bet tikėjimo 
ir tyro gyvenimo. 

Jei ne viską supranti, kas yra žemiau ta- 
vęs, tai kaip suprasi tai, kūs yra aukščiau 
tavęs? 

Nuolankiai pasiduok Dievui, palenk pro- 
tą tikėjimui, ir tu gausi supratimo šviesos 
visuomet, kai tik ji tau bus naudinga ir rei- 
kalinga. 


348 


3. Daugio tikėjimas į Švenčiausiąjį Sa- 
kramentą buvo smarkiai puolamas, tačiau 
dėl tų pagundų labia yra kalias jų sielos 
priešas, negu jie patys. 

Nesijaudink, nesiginčyk su savo minti- 
mis, nedisakinėk į velnio kaišiojamas abe- 
jones, bet tikėk Dievo žodžiu, tikėk jo šven- 
tiesiems ir pranašams, ir piktoji dvasia pa- 
bėgs nuo tavęs. 

Tokios pagundos Dievo tarmui dažnai 
yra naudingos. 

Juk velnias gundo ne nusidėjėlius ir ne- 
ištikimuosius, kurie jau jam priklauso, bet 
pamaldžias ir ištikimas sielas. 


4. Tad tiesiu ir nepajudinamu tikėjimu 
nuolankiai priimk Švenčiausiąjį Sakramen- 
tą, o dėl tų dalykų, kurių protu suprasti ne- 
gali, pasiremk Dievo visagalybe. 

Dievas niekad neapgaudinėja, tačiau 
per daug savimi pasitikįs dažnai apsigau- 
na. 

Dievas bendrauja 5u paprastaisiais; Jis 
apsireiškia nuolankiesiems, duoda išmany- 
mo mažutėliams (Psl. 118, 130), o slepia sa- 
vo malonę nuo smalsiųjų ir išdidžiųjų. 


349 


Žmogaus protas silpnas ir dažnai klysta, 
o tikras tikėjimas niekad neapgaus. 

5. Beieškant giliau suprasti Švenč. Sa- 
kramento paslaptį, protas turi sekti tikėji- 
mą, bet ne stovėti aukščiau jo ar su juo gin- 
čytis. 

Nes Švenč. Sakramente tikėjimas bei 
meilė yra aukščiau visko ir nesuprantamuų 
būdu jame veikia. 

Amžinasis, begalinis ir galingas Dievas 
daro žemėje ir danguje didelių ir nesupran- 
tamų dalykų, kurių stebuklingumo niekas 
nesupras. 

Jei Dievo darbus lengvai galėtų suprasti 
žmogaus protas, tai juos nebūtų galima va- 
dinti stebuklingais ir nepaprastais. 


R 


350 


TURINYS 


PIRMOJI KNYGA 


Skyrius 


1. 


SSASYKB BN 


Kristaus sekimas ir pasaulio tuštybės 
niekinimas ||| ks 
Kuklus savęs vertinimas ......... UC 
Tiesos mokslas || as 
Numatymas veiksmuose |. 0 
Šv. Rašto skaitymas <. 0. 
Nesutvarkyti polinkiai 


„Puikybės ir tuščios vilties vengimas .. 


Perdaug artimas draugavimas ...... 
Klusnumas ir savo nuomonės atsižadė- 
us 
Vengimas nenaudingų kalbų ........ 
Priemonės įsigyti dvasios ramybei ir 
rūpinimasis tobulybe |... 
Kliūčių naudingumas |... 
Kova su pagundomis LL. 
Lengvapėdiški sprendimai .......... 
Meilės darbai LL. Pak aka as 
Svetimų ydų pakentimas ........... 
Vienuoliškas gyvenimas 2.2 


18. Šventųjų pavyzdys | S 43 


19. Gero vienuolio darbai ........ J. 46 
20. Vienumos ir tylos meilė L. 51 
21. Širdies gailestis <. 56 
22. Žmogaus menkumas 999999 Lis 59 
23. Mastymas apie mirti |... 63 
24. Teismas ir bausmės už nuodėmes .... 69 
25. Reikia uoliai taisytis <... 74 


ANTROJI KNYGA 


1. Dvasinis atsivertimas .......... „. 83 
2. Reikia atsiduoti Dievui nuolankiai „. 88 
3. Ramus Žmogus (Las 90 
4. Minties skaistumas ir intencijos tiesu- 
O 92 
5. Savęs vertinimas |... 94 
6. Grynos sąžinės džiaugsmas ......... 96 
7. Reikia mylėti Jėzų už viską labiau .. 98 
8. Meilės draugystė su Jėzumi ........ 100 
9. Paguodos netekimas ......9 09 104 
10. Dėkingumas už Dievo malones ...... 109 
11. Maža tėra Kristaus mylėtojų ....... 112 
12. Šventas kryžiaus kelias |... S 115 


TREČIOJI KNYGA 


1. Jėzaus pasikalbėjimas su ištikima siela 127 
2. Tiesa tyliai kalba mumyse ......... 129 


352 


Reikia klausyti Dievo žodžio nusiže- 


minus LLP as 131 
Reikia gyventi tiesoje ir nusižeminime 135 
Dievo meilės vaisiai <... 138 
Tikros meilės ištyrimas |... 143 
Dievo malonių slėpimas <... 146 
Žeminimasis Dievo akyse |... 150 
Viskas priklauso Dievui |. J... 152 
Malonu tarnauti Dievui ir niekinti 

L UDInn——————— 154 
Širdies valdymas || S 157 
Kantrybė ir kova su aistromis ...... 159 
Nuolankumas —————— 161 
Nereikia girtis savo gerais darbais .. 163 
Elgsena norų atžvilgiu |... S 166 
Tikra paguoda tik Dievuje .......... 168 
Atsidavimas Dievui ||| 170 
Reikia pakęsti šio gyvenimo vargus .. 172 
Įžeidimų pakentimas |... 174 
Savo silpnumo pripažinimas ........ 177 
Dievas didžiausia gėrybė ||| 179 
Dievo gerumo prisiminimas |... 184 
Keturi svarbūs dalykai ramybei 

išlaikyti ||| as 187 
Nesikišimas į svetimus reikalus 2... 191 
Tikroji ramybė ir tikras tobulumas .. 192 
Širdies laisvė | 194 


Savimeilė — didžiausia kliūtis tobulėti 196 
Nekreipimas dėmesio į žmonių kalbas 199 
Prispaudime reikia šauktis Dievo .... 200 
Reikia šauktis Dievo pagalbos ...... 202 


31. 
32. 
33. 
34. 
35. 
36. 
37. 
38. 
39, 
40. 
41. 
42, 
43. 
44. 
45, 
46. 
47. 
48. 
49. 
50. 
51. 


52. 


53. 
54, 
55. 
56. 
57. 
58. 
59. 


354 


Reikia užmiršti tvarinius dėl Tvėrėjo 206 


Savęs išsižadėjimas | 209 
Širdies nepastovumas |... o 211 
Vien tik Dievo užtenka 213 
Nėra laisvės nuo pagundų ...... J. 215 
Tušti žmonių sprendimai |... 218 
Širdies laisvė įgyjama išsižadėjimu .. 220 
Išorinis elgesys || kkkkas 222 
Karščiavimasis darbuose Das 223 
Žmogus nieko savo neturi |. 0. 225 
Laikinės garbės niekinimas |... |. 228 
Mūsų ramybė nepriklauso nuo žmonių 229 
Pasaulio mokslas —— 230 
Išoriniais dalykais nesisieloti ........ 233 
Nereikia visais pasitikėti ......... 234 
Įžeistas pasitikėk Dievu ..... 0 237 
Reikia noriai kentėti |. 241 
Amžinybė ir žemės vargai .....-.... 243 
Amžinojo gyvenimo troškimas ...... 248 
Sunkenybėse Dievu pasitikėk ...... 253 
Dvasios lavinimus pakeičia rankų 

darbai —————— J. 258 
Žmogus vertas ne paguodos, bet 

bausmės || . 259 
Malonė nevaisinga mylintiems žemę . 262 
Prigimties ir malonės veikimas ..... 264 
Prigimties sugedimas || 0 269 
Kristaus sekimas kryžių nešant E 273 
Puolus nenusiminti | is 276 
Nesidomėk Dievo paslaptimis |... 279 


Visa viltis Dievuje < 285 


Np 


KETVIRTOJI KNYGA 


Kaip reikia priimti Jėzų <... 292 
Švenčiausias Sakramentas — Dievo 
meilės žmogui pareiškimas .......... 299 
Dažnos Komunijos vertė ... L... 304 
Vertas priėmimas Šv. Komunijos .... 307 
Švč. Sakramentas ir kunigystė ...... 311 
Komunija || 314 
Sąžinės sąskaita Ls 315 
Kristaus kryžiaus auka |... S 318 
Pasiaukojimas Dievui (<... 320 
Nereikia tolintis nuo Šv. Komunijos 323 
Švč. Sakramentas ir Šv. Raštas ..... 328 
Pasiruošimas Šv. Komunijai ........ 333 
Troškimas susijungti su Jėzumi 

Šv. Komunijoj Ls 336 
Šventų sielų troškimas priimti Jėzaus 
"Gur ———— 338 
Pamaldumo malonė įgyjama 

nuolankumu LL 340 
Atverkime savo širdį Viešpačiui .... 342 
Karštas noras priimti Jėzų <. 344 
Ne smalsumas, bet tikėjimas ........ 347 


R 


355
Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Books

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Kristaus sekimas"

See other formats
